Adelė
Banelienė
Seni
medžiai yra daugybės organizmų buveinė (1 pav.). Ąžuolai subręsta apie 200‑uosius
metus, o gyventi gali tūkstantį metų ir daugiau! Gyvūnams ir kerpėms tūkstantmetis
ąžuolas daug vertingesnis už jauną, pvz., šimtametį. Sename medyje dažniausiai yra
daugiau negyvos medienos – drevių, negyvų šakų, atplyšusių žievių. Kuo jos
daugiau, tuo didesniam kiekiui organizmų medis gali tapti namais. Ąžuoluose
senoliuose gali gyventi, maitintis ar tik kartais praskrisdami nutūpti iki tūkstančio
rūšių organizmų, pvz., samanų, grybų, vabzdžių, paukščių, žinduolių. Dalis jų aptinkama
tik senuose medžiuose, todėl labai priklauso nuo jų išlikimo (Nieto, Alexander 2010).
1 pav. Senas medis – daugybės organizmų buveinė
Niūriaspalvis
auksavabalis – senų medžių
gyventojas
Niūriaspalvis auksavabalis yra labai reta ir tik senų medžių drevėse gyvenanti rūšis, įtraukta į
įvairius Lietuvos ir Europos saugomų rūšių sąrašus (2 pav.). Šio
vabalo gyvenimo ciklas trunka 3–4 metus. Suaugėliai gyvena vasarą ir labai
trumpai – tik apie mėnesį. Tuo metu jie beveik nesimaitina, gali skraidyti
nedideliu atstumu, dažniausiai apie 100–200 metrų. Šiuo metu svarbiausias
jų tikslas pasidauginti – patinai išskiria biologiškai aktyvias medžiagas
feromonus, pagal kurių kvapą juos suranda patelės. Šis kvapas gana stiprus,
todėl jį gali užuosti ir žmonės. Jei karštą vasaros dieną ąžuolyne užuosite
persikų kvapą, dairykitės niūriaspalvio auksavabalio! Po poravimosi patelės
sutrūnijusioje seno medžio drevėje padeda keliasdešimt kiaušinėlių, iš kurių po
keleto savaičių išsirita lervos (3 pav.). Jos šiltuoju metų laiku
maitinasi ir sparčiai auga, o šaltuoju – miega. Po 2–3 metų lervos
subręsta ir virsta lėliukėmis (4 pav.), o šios – suaugėliais (Maurizi ir
kt. 2017). Daugiausia vabalų aptinkama saulėtose atvirose vietose augančiuose
senuose medžiuose.
2 pav.
Niūriaspalvis auksavabalis – saugoma
rūšis
3 pav.
Niūriaspalvio auksavabalio lerva
4 pav.
Niūriaspalvio auksavabalio kokonai
Lietuvoje
didžiausia niūriaspalvio auksavabalio populiacija įsikūrusi Kauno ąžuolyne
(5 pav.). Tai didžiausias Europoje mieste esantis ąžuolynas. Jame gyvena
reti organizmai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, pvz., grybai kuokštinė
grifolė Grifola frondosa, krokinis minkštenis Hapalopilus croceus.
5 pav. Kauno ąžuolynas – didžiausias Europoje mieste esantis ąžuolynas
Niūriaspalvio auksavabalio išlikimui kyla pavojus, nes
mažėja jam tinkamų buveinių ir blogėja jų būklė. Pagrindinę grėsmę
kelia senų lapuočių nykimas ir kirtimas (Rašomavičius ir kt. 2021). Tai sėsli
rūšis, todėl sunaikinus jos buveinę – seną medį, visa jame gyvenusi populiacija
atsiduria pavojuje (6 pav.). Šie vabalai priskiriami rūšims, su kuriomis
susijusios ir kurių buveinėse randama daugybė kitų rūšių (Roberge ir Angelstam
2004). Jų kaimynystėje galima aptikti iki kelių šimtų rūšių vabzdžių, grybų,
šikšnosparnių, paukščių. Todėl išsaugojus auksavabalio buveines, išsaugojami ir
kitų retų organizmų namai. Niūriaspalvio auksavabalio buveinėse galima aptikti
giminingų auksavabalių rūšių: marmurinį auksavabalį Liocola marmorata,
dėmėtąjį auksavabalį Protaetia metallica, aštuoniataškį auksavabalį Gnorimus
variabilis, paprastąjį auksavabalį Cetonia aurata (Balčiauskas ir
kt. 2016).
6 pav.
Nykstant seniems medžiams kyla grėsmė niūriaspalviam auksavabaliui
Kaip
aptikti niūriaspalvio auksavabalio populiacijas?
Norint
išsaugoti niūriaspalvio auksavabalio populiacijas, būtina žinoti, kur šie
vabalai įsikūrę. Tam reikia rasti jiems gyventi tinkamas buveines. Ar jose yra
auksavabalių, nustatoma pagal jų veiklos pėdsakus, taip pat naudojant
feromonines gaudykles. Niūriaspalvio auksavabalio pagrindinės buveinės – retai
augantys seni, drevėti lapuočiai medžiai, dažniausiai ąžuolai. Rečiau šie
vabalai įsikuria liepose, klevuose ir kituose lapuočiuose. Jie mėgsta šilumą,
todėl renkasi saulėkaitoje augančius medžius. Paieškos vietoje (parke, alėjoje,
pamiškėse) išsamesnei apžiūrai atrenkami drevėti medžiai, kurių kamieno
skersmuo 1,3 m aukštyje yra daugiau kaip 2 metrai. Dreves dažnai
sunku pastebėti, todėl jų geriausia ieškoti, kai nėra lapų – nuo vėlyvo rudens
iki pavasario. Aukštai esančioms drevėms apžiūrėti gali praversti žiūronai. Jei
ieškodami medžių senolių pastebėsite neseniai išvirtusį medį[1],
praneškite Lietuvos gamtos fondui užpildydami anketą. Gal dar pavyks išsaugoti jame esančias niūriaspalvio
auksavabalio lervas.
Reikėtų registruoti auksavabalių paieškos teritorijos koordinates, apžiūros laiką, drevėtų medžių skaičių ir kt. Kad niūriaspalviai auksavabaliai įsikūrę medyje, galima patvirtinti aptikus šių vabalų lervų ekskrementų (jų dydis 7–8 mm; 7 pav.). Dažniausiai jų randama ant žemės prie medžio kamieno (jei vabalai medyje jau seniai gyvena) ir apatinėje išpuvusioje medžio dalyje.
7 pav. Niūriaspalvio
auksavabalio ekskrementai: ant žemės prie medžio kamieno (kairėje) ir iš arti
(dešinėje).
Naudojant feromonines gaudykles galima nustatyti, ar vietovėje
yra niūraspalvių auksavabalių, jų populiacijų kiekį ir dydį. Populiacijos
dydžiui įvertinti pasitelkiamas metodas, kai vabalai sugaunami, pažymimi ir
paleidžiami, o po kurio laiko vėl sugaunami (angl. mark–recapture; Ranius,
Hedin 2001). Kaip nustatyti populiacijų dydį, plačiau skaitykite straipsnyje
„Kaip skaičiuojami gyvūnai“. Suaugėliai tampa aktyvūs bent kelias
dienas išsilaikius šiltiems orams, todėl gaudyklės kabinamos birželio–rugpjūčio
mėnesiais. Dienos temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 °C (optimali
dienos temperatūra 24–26 °C). Gaudyklės su keliais feromono lašais
kabinamos 1,5–3 metrų aukštyje ant auksavabaliams veistis tinkamų medžių. Kabinama
šiaurinėje pusėje, kad pagauti vabalai neperkaistų. O kad būtų kur jiems
pasislėpti, į vidų dedama lapų. Gaudyklės tikrinamos kasdien, o pagauti vabalai
paleidžiami į laisvę (8 pav.). Jei tik norima išsiaiškinti, ar ši rūšis
gyvena tiriamoje vietovėje, pagavus auksavabalį gaudyklė nukabinama. O jei
siekiama įvertinti populiacijos dydį, gaudyklė laikoma 2–3 vasaros
mėnesius. Jei naudojama išmanioji gaudyklė, tyrėjas kas kelias valandas gauna
jos nuotrauką, todėl išlaisvinti pagautą vabalą vyksta tik apie jį sužinojęs (9 pav.).
8 pav. Niūriaspalviams auksavabaliams aptikti ant medžio kabinama feromoninė gaudyklė
9 pav. Niūriaspalviams
auksavabaliams aptikti naudojama išmanioji gaudyklė
2017–2021 m. Lietuvoje buvo rastos 97 vietovės, kuriose įsikūręs niūriaspalvis auksavabalis (10 pav., Semeniak ir kt. 2021).
10 pav. 2017–2021 m. Lietuvoje naudojant
feromonines gaudykles ieškota niūriaspalvio auksavabalio populiacijų. Žaliai
pažymėtos vietovės, kuriose rasta auksavabalių, o geltonai, kuriose jų nebuvo aptikta.
Parengta pagal Semeniak ir kt. (2021).
Gamtosaugos
projektai
Niūriaspalvio
auksavabalio apsaugai dėmesys skiriamas įvairiose Europos šalyse. Pavyzdžiui,
Švedijoje vykdomas projektas, kuriuo siekiama padidinti su senais medžiais susijusių
rūšių populiacijas, pagerinti jų buveinių sąlygas. Tam registruojami seni ir
sodinami jauni medžiai. Ilgaamžiškumui padidinti seni vertingi medžiai specialiai
genėjami, saugomi nuo lūžimo, purenamas jų šaknų zonos dirvožemis. Vietovėse,
kuriose negausu senų medžių, statomi specialūs inkilai – tai į natūralią drevę
panašios buveinės. Jie tampa vabzdžių, paukščių, šikšnosparnių namais. Siekiant
įvertinti, ar šie inkilai yra veiksminga gamtosaugos priemonė, po kelerių metų
nustatoma, kiek ir kokių rūšių juose apsigyveno. Pavyzdžiui, Carlsson ir kt.
(2016) tokiuose inkiluose aptiko net 93 rūšių vabalų.
Lietuvoje nuo 2017 m. vykdomas gamtosaugos projektas
„Ekologinio tinklo nuo brandžių medžių priklausomiems organizmams sukūrimas“.
Jo tikslas apsaugoti senus medžius ir juose gyvenančius niūriaspalvius
auksavabalius bei kitas rūšis. Vienas iš būdų tai padaryti – veisti šiuos
vabalus laboratorijoje, o po to paleisti tinkamose buveinėse. Geriausia niūriaspalvio
auksavabalio populiacijas atkurti teritorijose, kuriose jie veisėsi, tačiau, pvz.,
dėl suprastėjusios buveinės būklės, dabar jose nebeaptinkami. 2020–2021 m.
niūriaspalvio auksavabalio populiacijos atkurtos Verkių regioniniame parke (11 pav.).
Pagrindiniai populiacijos atkūrimo etapai:
· atkuriama gera buveinės būklė;
· niūriaspalviai auksavabaliai surenkami
gamtoje (tam reikalingas Aplinkos apsaugos agentūros leidimas);
· vabalai auginami laboratorijos sąlygomis
(Lietuvoje šiuo metu tuo užsiima Lietuvos zoologijos sodas);
· dalis laboratorijoje užaugintų individų
paleidžiama į gamtą, o kiti toliau auginami laboratorijoje;
· stebima atkurta populiacija.
Kaip auginami niūriaspalviai auksavabaliai, aprašyta leidinyje „Niūriaspalvio auksavabalio (Osmoderma barnabita) auginimo ir veisimo metodika“.
11 pav. Dirbtinės buveinės
niūriaspalviam auksavabaliui – inkilai – Verkių regioniniame parke Vilniuje
Dar viena įvairių rūšių organizmų apsaugos priemonė – ekologinio tinklo kūrimas. Pirmiausia išanalizuojamos teritorijoje esančios buveinės ir nustatoma, kuriose geriausios sąlygos veistis tam tikroms rūšims. Pastarosios vadinamos branduolio teritorijomis. Jos tarpusavyje sujungiamos – sukuriami ekologiniai koridoriai, kad saugomos rūšys galėtų migruoti ir įsikurti naujose vietovėse. Branduolio teritorijoms gali būti suteiktas saugomų teritorijų statusas ir jose ribojama ūkinė veikla, o ekologiniuose koridoriuose sukuriamos dirbtinės buveinės. Lietuvoje ir Latvijoje sukurtas ekologinis tinklas niūriaspalviam auksavabaliui apsaugoti (12 pav., Valainis ir kt. 2021). Šio ekologinio tinklo žemėlapį rasite čia.
12 pav.
Literatūra
Balčiauskas L., Baranauskas K., Ferenca
R. ir kt. Europos bendrijos svarbos rūšių
monitoringo metodika, Aplinkos apsaugos agentūra, Valstybinė saugomų
teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, 2016, https://gamtosknyga.lt/leidinys/europos-bendrijos-svarbos-rusiu-monitoringo-metodika
Carlsson S., Bergman K. O., Jansson N., Ranius T.,
Milberg T. 2016, Boxing for biodiversity: evaluation of an artificially created
decaying wood habitat. Biodiversity and
Conservation, 25, 393–405, https://doi.org/10.1007/s10531-016-1057-2
Maurizi E., Campanaro A., Chiari S. ir kt. 2017, Guidelines
for the monitoring of Osmoderma eremita and closely related species. In:
Carpaneto G. M., Audisio P., Bologna M. A. ir kt. (eds.) Guidelines for the
Monitoring of the Saproxylic Beetles protected in Europe. Nature Conservation, 20, 79–128, https://doi.org/10.3897/natureconservation.20.12658
Nieto A., Alexander K. N. A., European Red List of Saproxylic Beetles, Luxembourg, Publications
Office of the European Union, 2010, https://ec.europa.eu/environment/nature/conservation/species/redlist/downloads/European_saproxylic_beetles.pdf
Ranius T., Hedin J. 2001, The dispersal rate of a beetle, Osmoderma eremita, living in tree
hollows. Oecologia, 126 (3), 363–370, DOI
10.1007/s004420000529
Rašomavičius V. (red.), Lietuvos raudonoji knyga. Gyvūnai, augalai,
grybai, 2021, Vilnius, https://drive.google.com/file/d/1dEa4sZe9v8ZYJkgXbIzjb_aG2V6tDhtU/view
Roberge J. M., Angelstam P. 2004,
Usefulness of the Umbrella Species Concept as a Conservation Tool. Conservation Biology, 18, 1, 76–85, https://conbio.onlinelibrary.wiley.com/doi/abs/10.1111/j.1523-1739.2004.00450.x
Semeniak A., Balalaikins M., Banelienė
A. ir kt. 2021, New data on the occurrence of Osmoderma barnabita (Motschulsky,
1845) in Lithuania with an overview of the species research history. Baltic Journal of Coleopterology, 21 (2),
117–130.
Valainis U., Balalaikins M., Soms J. ir
kt. 2021, Ecological network for species dependent on ancient broadleaf trees
using Osmoderma barnabita as a model
species: a new approach. Insect
Conservation and Diversity, https://doi.org/10.1111/icad.12554
[1] Kad medis neseniai išvirto, rodo žali ar vos apvytę
lapai, medžio išversti ir dar neataugę krūmai, pažeista velėna.
