Vabzdžiai – ateities maistas ir pašaras

Gabrielė Bumbulytė


 

Daugėjant žmonių Žemėje, ilgėjant gyvenimo trukmei, didėja ir pasaulinė maisto produktų paklausa (Hawkey ir kt. 2021). Prognozuojama, kad dar iki 2030 metų reikės patenkinti daugiau kaip 9 milijardų žmonių maisto poreikį, išmaitinti milijardus maistui ir pramogoms auginamų gyvūnų. Gyvuliai suvartoja apie 30 proc. planetos geriamojo vandens (Hoekstra ir Mekonnen 2012) ir išskiria daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų (Oonincx ir kt. 2010). Didelių gyvulininkystės ūkių ir skerdyklų nuotekos yra pasaulinio masto problema: į požeminius vandenis patenka didžiulis kiekis nitratų, be to, nuotekos gali būti patogeninių bakterijų šaltinis (Shi ir kt. 2021). Be dirvožemio ir vandens taršos, gyvulininkystė skatina miškų mažėjimą, klimato kaitą ir kitus aplinkai nepalankius veiksnius (Van Huis ir kt. 2013). Vienas šios problemos sprendimų – mažinti gyvulininkystės mastą. Tai galima padaryti radus, kuo pakeisti gyvulių mėsą.


Entomofagija – vabzdžių vartojimas maistui – plačiai paplitusi atogrąžų ir subtropikų šalyse. Didžiajai daliai europiečių ir iš Europos kilusių Šiaurės Amerikos gyventojų vabzdžius valgyti nepriimtina (Shockley ir Dossey 2014). Tačiau pastaruoju metu JAV ir Europoje vis labiau domimasi vabzdžių auginimu maistui ir gyvūnų pašarui (Durst 2010).


Manoma, kad vabzdžiai gali būti labai svarbi žmonių ir gyvūnų mitybos dalis. Vartojant juos maistui ir pašarui galima sumažinti maisto trūkumą ir maisto pramonės keliamą neigiamą poveikį aplinkai. Vabzdžiai paplitę visur, dauginasi labai greitai, o jų poveikis aplinkai per visą gyvenimo ciklą labai mažas. Jiems auginti, priešingai nei galvijams, nereikia daug vietos, o kaip jų pašarą galima naudoti maisto atliekas. Vabzdžiai yra maistingi: juose daug baltymų, riebalų ir mineralinių medžiagų (Sánchez‑Muros ir kt. 2014). Gali būti valgomi švieži, džiovinti, sumalti į miltus, taip pat juos galima įtraukti į kitų maisto produktų sudėtį. Iš vabzdžių gaminami įvairūs maisto produktai, pvz., baltyminiai batonėliai, duonos gaminiai, mėsainių mėsa, kurios pagrindinė sudedamoji dalis vabzdžiai. Galima įsigyti ir desertų, pvz., cukrumi ir šokoladu dengtų vabzdžių (plačiau skaitykite https://www.donbugito.com), kavos su svirpliais, žiogais ar šilkverpių lėliukėmis, ledų (https://gourmetgrubb.com). Lietuvoje taip pat yra įmonių, siūlančių vabzdžius maistui, pvz., ,,Acheta“ elektroninėje parduotuvėje (www.acheta.lt) galima įsigyti svirplių ir iš jų pagamintų produktų. Šie produktai ne tik naudingi žmonių sveikatai (juose gausu baltymų, vitaminų, mikroelementų), bet ir planetai – svirpliams užauginti reikia daug mažiau pašaro ir vandens nei gyvuliams. Be to, auginant svirplius į aplinką patenka daug mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų (Oonincx ir kt. 2012) nei auginant galvijus. Taigi, Lietuvos įmonės taip pat prisideda ne tik prie geresnės žmonių sveikatos, bet ir klimato apsaugos. Vabzdžiai yra gyvūninių baltymų šaltinis, todėl, manoma, gali būti įtraukti į kosmonautų racioną. Jais galima būtų maitintis per ilgas keliones po kosmosą ir kolonizavus kitas planetas (Durst 2010, Katayama ir kt. 2008). Taigi, vabzdžiai – ateities maistas. Tačiau vabzdžių naudojimo maistui ir pašarui galimybės nėra iki galo ištirtos, todėl daug dėmesio skiriama šios srities moksliniams tyrimams.


Žmonės nepalankiai vertina vabzdžių vartojimą maistui dėl kelių priežasčių. Daliai visuomenės jie atrodo neestetiškai, o kita dalis abejoja tokio maisto saugumu. Žinoma, kai kurie vabzdžiai yra nuodingi, todėl būtina žinoti, kokių rūšių vabzdžius būtų saugu vartoti (1 pav.). Daugiausia maistui vartojami trijų būrių vabzdžiai: drugiai (Lepidoptera; 36 šeimos ir 396 rūšys), straubliuočiai (Hemiptera; 27 šeimos ir 222 rūšys) ir vabalai (Coleoptera; 26 šeimos ir 661 rūšis). Iš pastarojo būrio daugiausia suvartojama skarabėjų (Scarabaeidae; 247 rūšys), dusių (Dytiscidae; 55 rūšys) ir ūsuočių (Cerambycidae; 129 rūšys). Iš drugių dažniausiai maistui vartojamos saturnijos (Saturniidae; 109 rūšys), šakniagraužiai (Hepialidae; 47 rūšys) ir sfinksai (Sphingidae; 36 rūšys), o iš straubliuočių – giedančiosios cikados (Cicadidae; 70 rūšių), skydblakės (Pentatomidae; 31 rūšis) ir didžiosios vandenblakės (Belostomatidae; 17 rūšių) (Shockley ir Dossey 2014).




1 pav. Maistui vartojami vabzdžiai ir vorai. Diagramoje nurodytas maistui vartojamų rūšių skaičius. Parengta pagal Costa‑Neto ir Dunkel (2016).

 

 

Didysis milčius (Tenebrio molitor L.). Žmonių maistui ir gyvūnų pašarui šiuo metu ypač plačiai vartojamas didysis milčius (Tenebrio molitor) priklauso juodvabalių (Tenebrionidae) šeimai. Visame pasaulyje žinoma daugiau kaip 18 000 juodvabalių rūšių. Lietuvoje juodvabalių, kaip vidutinio klimato juostoje, yra nedaug. Dažniausiai jie augalėdžiai, gyvena dirvoje ir pažeidžia augalų šaknis. Kai kurių rūšių juodvabalių randama butuose, svirnuose, sandėliuose, kur jie minta grūdais, miltais ir kitais maisto produktais (Bryning ir kt. 2005).


Iš Europos kilęs didysis milčius paplito visame pasaulyje (Ramos-Elorduy ir kt. 2002). Šie vabalai yra sinantropai (prisitaikę gyventi žmonių aplinkoje) – maisto sandėlių ir maisto prekių parduotuvių kenkėjai. Milčiai įprastai nėra labai pavojingi, nes jų populiacijos nėra gausios (Ramos‑Elorduy ir kt. 2002). Lietuvoje didysis milčius dažniausiai aptinkamas ten, kur laikomi maisto produktai (jis juos užteršia išmatomis ir išnaromis): malūnuose, kepyklose, sandėliuose, butuose ir kt. Aptinkamas ir gamtoje – gali vystytis trūnijančioje medienoje, pjuvenose, po trūnijančiais lapais ir kt.

 

Didžiojo milčiaus suaugėliai yra 1,2–1,8 cm ilgio, juodu blizgiu paviršiumi, kūno apačia ruda. Patelės kiaušinėlius (jų būna apie 500; Siemianowska ir kt. 2013) deda pavieniui arba krūvelėmis į maisto produktus, sienų, dėžių, grindų plyšius. Kiaušinėliai būna 1,6–1,8 mm ilgio, gleivėti. Iš jų išsirita baltos lervos, kurios vėliau tampa šviesiai geltonos, o vystymosi pabaigoje – geltonai rudos. Jos užauga iki 30 mm ilgio, yra kietos (2 pav. A), neriasi apie 20 kartų kol virsta lėliukėmis. Pastarosios būna 16–17 mm ilgio, balkšvos spalvos, o laikui bėgant tampa rusvos, vietoj akių yra tamsios dėmelės (2 pav. B). Lėliukės virsta suaugėliais 3–30 dienų amžiaus (priklauso nuo aplinkos sąlygų; 2 pav. C; Siemianowska ir kt. 2013). Didžiojo milčiaus suaugėliai dažniausiai aptinkami nuo birželio mėnesio iki rudens ir gyvena apie 70 dienų. Žiemoja dažniausiai lervos. Labai geromis sąlygomis didžiojo milčiaus gyvenimo ciklas trunka tik apie 38 dienas (Li ir kt. 2013). 



2 pav. Didžiojo milčiaus (Tenebrio molitor  L.) lerva (A), lėliukė (B) ir suaugėlis (C). Nuotrauka autorės.

           

Šiuo metu pasaulyje didelis dėmesys skiriamas alternatyvių maisto šaltinių paieškai. Vabzdžiai maistui naudojami jau šimtmečius, todėl, apjungus per tą laiką sukauptas žinias ir šių dienų mokslo pasiekimus, jie galėtų tapti plačiai vartojamu maisto šaltiniu. Labai svarbu, kad greitai populiarėjančiuose vabzdžių ūkiuose būtų užauginama daug sveikų ir maistui vartoti saugių vabzdžių. Tam ieškoma natūralių metodų vabzdžių elgsenai kontroliuoti (pvz., gyviems vabzdžiams nuo jau žuvusių atskirti), vandens šaltinių, pašarų, taip pat kuriama ir tobulinama automatizuota vabzdžių auginimo sistema. Kad vabzdžiai būtų plačiai naudojami maistui ir pašarui, dirba įvairių sričių mokslininkai. Imtis šių tyrimų gali ir jaunieji tyrėjai. Juk neatsakytų klausimų labai daug. Šiame straipsnyje pateiksime tiriamojo darbo pavyzdį: aptarsime tyrimo eigą, reikalingas priemones, kaip reikėtų analizuoti gautus duomenis ir pateikti rezultatus. Aprašomo tyrimo duomenys ir rezultatai yra sumodeliuoti ir neatspindi atlikto mokslinio tyrimo rezultatų.


Kaip užauginti kuo didesnę didžiojo milčiaus lervų masę

Tikslas – rasti tinkamiausią vandens šaltinį didžiojo milčiaus lervų biomasei auginti.

Uždaviniai

1.    Nustatyti vandens šaltinių savaiminį masės kitimą (garavimą).

2.    Įvertinti vandens šaltinių užsikrėtimo mikroorganizmais laiką.

3.    Ištirti vandens šaltinių efektyvumą didžiojo milčiaus lervų biomasei auginti.

Metodika

Norint užauginti kuo daugiau lervų biomasės, jų aplinkoje turi būti užtektinai drėgmės. Trūkstant drėgmės ir geriamojo vandens, lervų masė mažėja. Yra žinoma, kad mažėjant drėgmei, lervų, turinčių prieigą prie vandens ir jos neturinčių, masės skirtumas vis didėja (Murray 1968). Todėl svarbu rasti vandens šaltinį, kurį naudojant būtų užauginama daugiausia biomasės.

Šis tyrimas atliekamas dviem etapais. Pirmiausia įvertinamas vandens šaltinių savaiminis masės kitimas (garavimas) ir užsikrėtimas mikroorganizmais (A dalis), o tada tiriama, kurį vandens šaltinį naudojant gaunama didžiausia didžiojo milčiaus lervų biomasė (B dalis). 


Priemonės

     1 plastikinė dėžutė (21 × 15 × 11 cm; gali būti ir kito dydžio) įsigytoms lervoms auginti.

     2 plastikinės dėžutės (21 × 15 × 11 cm) moteriškos ir vyriškos lyties lėliukėms auginti.

     3 dėžutės su tinkleliu dugne (21 × 15 × 11 cm) suaugėliams laikyti.

     9 vienodos didesnės (svarbu, kad į jas tilptų dėžutės su suaugėliais) plastikinės dėžutės kiaušinėliams dėti.

     Sietas (akutės maždaug 1 mm skersmens).

     Svarstyklės (sveria 1 mg tikslumu).

     100 didžiojo milčiaus lervų.

     Vandens šaltiniai – švariai nuplautos daržovės ir (arba) vaisiai (patartina naudoti ekologiškus).

     Didžiojo milčiaus lervų ir suaugėlių pašaras (70 proc. avižų dribsnių, 20 proc. kviečių sėlenų, 10 proc. sausų mielių).

Dėžutės gali būti bet kokio dydžio, tačiau svarbu neviršyti rekomenduojamo lervų ir suaugėlių tankio dėžutėse.

Eiga


Didžiojo milčiaus (T. molitor) lervų galima įsigyti gyvūnų parduotuvėse ar ten, kur parduodamas maistas ropliams, vorams ir kitiems egzotiniams gyvūnams. Apie 100 didžiojo milčiaus lervų turėtų užtekti 30 patinų ir 30 patelių užauginti (kiek yra patelių ir patinų galima nustatyti lervoms virtus lėliukėmis). Optimalios lervų laikymo sąlygos: 25–28 °C temperatūra, 60–70 proc. drėgnis, 16:8 val. šviesos ir tamsos periodai. Į 21 × 15 × 11 cm dydžio dėžutę įberiama apie 300 g pašaro, o vėliau periodiškai pildoma. Kaip dažnai tai daryti, priklauso nuo lervų apetito. Jų tankis dėžutėje neturėtų būti didesnis kaip 10 lervų/cm2. Lervų išmatos išsijojamos sietu vieną kartą per savaitę: visas dėžutės turinys suberiamas į sietą ir sijojama kol pro sieto akutes iškris išmatos. Siete likusios lervos ir pašaras grąžinami į dėžutę. Kai lervos virsta lėliukėmis, nustatoma jų lytis (pagal 3 pav.). Moteriškos ir vyriškos lyties lėliukės perkeliamos į atskiras tuščias dėžutes, kuriose po 5–10 dienų (priklauso nuo laikymo sąlygų) išsirita vabalai. Po 10 patinų ir patelių perkeliama į 3 dėžutes (21 × 15 × 11 cm), kurių dugne yra tinklelis (akutės 1–2 mm skersmens), o po juo didesnė dėžutė su pašaru – į jį vabalai dės kiaušinėlius. Pašaro ir vabalų visose dėžutėse turi būti vienodai, o vabalų tankis neturi būti didesnis kaip 0,8 vabalo/cm². Kas 3–4 dienas (iš viso 3 kartus) dėžutės, kurių dugne yra tinklelis, kartu su vabalais perkeliamos į dėžutes su pašaru. Taip tie patys suaugėliai padeda kiaušinėlius į tris dėžutes (iš viso bus 9 dėžutės su kiaušinėliais). Per dešimt dienų (šis laikotarpis priklauso nuo laikymo sąlygų) iš jų išsirita lervos, kurios tyrimo B dalyje auginamos su vandens šaltiniais (4 pav.).




3 pav. Didžiojo milčiaus vyriškos (A) ir moteriškos (B) lyties lėliukių skiriamieji požymiai. Moteriškos lyties lėliukės (B) paskutiniame segmente turi porą aiškiai išreikštų papilių (pažymėta raudonomis rodyklėmis). Nuotrauka autorės.




4 pav. Dėžučių su didžiojo milčiaus kiaušinėliais paruošimo schema. Pagal ją trijose dėžutėse laikomi suaugėliai padeda kiaušinėlių į 9 dėžutes su pašaru.

 

Tyrimas A


Kol auginamos didžiojo milčiaus lervos, tiriama, kaip savaime kinta vandens šaltinių masė bėgant laikui, t. y. įvertinamas jų garavimo tempas, ir per kiek laiko jie užsikrečia mikroorganizmais. Dažniausiai didžiojo milčiaus lervoms auginti kaip vandens šaltiniai naudojamos daržovės ir (arba) vaisiai: obuoliai, bulvės, moliūgai, morkos, kopūstai ir kt. Gali būti naudojamas ir natūraliais tirštikliais, pvz., agaru, sutirštintas vanduo.


Šiam tyrimui pasirinkti trys vandens šaltiniai: obuolys, moliūgas ir morka. Švariai nuplautos daržovės ir vaisiai supjaustomi panašaus dydžio gabalėliais (po 10 g). Tai vandens šaltinių bandiniai. Tyrimui reikia paruošti po 3 daržovių ir vaisių bandinius. Iš viso reikia 9 dėžučių su lervų pašaru ir vandens šaltinių bandiniais: į kiekvieną dėžutę įberiama lervų pašaro (turi būti maždaug 2 cm sluoksnio storis), o ant jo dedama po 1 bandinį. Dėžutės laikomos atidengtos tomis pačiomis sąlygomis kaip ir auginamos didžiojo milčiaus lervos. Ant kiekvienos jų užrašoma, koks vandens šaltinis tiriamas, jo bandinio numeris (1, 2, 3), nurodoma data.   


Vandens šaltinių bandiniai kasdien tuo pačiu laiku sveriami kol atsiranda pirmųjų užsikrėtimo mikroorganizmais požymių. Kad neužsiterštų, bandiniai imami mūvint naujomis vienkartinėmis pirštinėmis. Stebėjimų duomenys registruojami lentelėje. Žymėti reikėtų ne tik bandinių masę, bet ir pastebėtus pokyčius, pvz., kada ir koks bandinys užsikrėtė mikroorganizmais (5 pav.). Patogiausia duomenis išsaugoti kompiuteryje, pvz., programa Excel (1 lentelė), kad vėliau juos būtų galima iškart analizuoti. 


 5 pav. Mikroorganizmų (užkrato vietos pažymėtos baltai) paveikta morka. Nuotrauka autorės.

Tyrimo duomenis galima analizuoti Microsoft Excel, RStudio ir kitomis programomis. Tiriant vandens šaltinių bandinių savaiminį masės kitimą apskaičiuojama jų vidutinė masė ir standartinės paklaidos. Daugiau apie statistinius metodus ir duomenų analizę rasite  Jaunojo tyrėjo vadovo A ir C tomuose.


Pavaizduoti, kaip kinta vandens šaltinio masė, galima diagrama, kurios X ašyje nurodomos stebėjimo dienos, o Y ašyje – vandens šaltinio vidutinė masė (trijų to paties vandens šaltinio bandinių masės vidurkis) gramais. Taip pat reikia parodyti ir standartines paklaidas[1], kad būtų galima įvertinti, kiek skyrėsi skirtingų vandens šaltinių bandinių masės kitimo eiga (1 lentelė ir 6 pav.). Šie duomenys bus reikalingi atliekant tyrimus su didžiojo milčiaus lervomis (tyrimo B dalis). 6 pav. matyti, kad vandens šaltinių masė kinta greitai, todėl bandinius reikės keisti ne rečiau kaip kas 3 dienas.


Visi vandens šaltiniai užsikrėtė mikroorganizmais, tačiau skirtingu laiku: pirmieji užsikrėtė moliūgo bandiniai (4 dieną), vėliau morkos (5 dieną) ir galiausiai obuolio (7 dieną). Tai rodo, kad atliekant tyrimus su didžiojo milčiaus lervomis (tyrimo B dalis) vandens šaltinių bandinius reikės keisti ne rečiau kaip kas 3 dienas.

 

1 lentelė. Vandens šaltinių masės kitimas.




6 pav. Diagramoje parodyta, kaip kinta vandens šaltinių masė. Vertikaliais brūkšneliais nurodytos vienos standartinės paklaidos dydžio matavimų vidurkio sklaidos ribos. Vandens šaltiniai stebėti iki užsikrėtimo mikroorganizmais.

 Tyrimas B

Praėjus maždaug 10 dienų po kiaušinėlių padėjimo, išsirita didžiojo milčiaus lervos. Kelintą dieną jos išsiris, priklauso nuo aplinkos sąlygų (temperatūros, drėgmės). Šioje tyrimo dalyje įvertinama, kokį vandens šaltinį naudojant užauginama didžiausia didžiojo milčiaus lervų biomasė. Tam paruošiamos 9 dėžutės su didžiojo milčiaus lervomis ir vandens šaltinių (moliūgo, morkos, obuolio) bandiniais. Pradžioje lervos nesveriamos, nes jos labai mažos (sveriant jas galima sutraiškyti, be to, reikėtų labai jautrių svarstyklių). Kadangi didžiojo milčiaus vabalai yra to paties amžiaus, laikomi tomis pačiomis sąlygomis, yra sveiki, daroma prielaida, kad jie dės kiaušinėlius maždaug tuo pačiu metu ir vienodą jų kiekį. Lervų skaičius dėžutėse gali skirtis keliais vienetais, tačiau tai nežymus skirtumas, todėl tariama, kad pradinė visose dėžutėse auginamų lervų bendra masė vienoda.


Kaip paruošti vandens šaltinių bandinius buvo aprašyta anksčiau. Į kiekvieną dėžutę su lervomis dedama po 1 vandens šaltinio bandinį ir laikoma atidengus. Lervų auginimo sąlygos ir pašaro sudėtis jau buvo aprašyta. Jų tankis dėžutėje neturėtų būti didesnis kaip 10 lervų/cm2. Ant dėžučių nurodomas vandens šaltinis, jo bandinio numeris (1, 2, 3) ir data. Su vandens šaltiniu lervos auginamos nuo pirmosios išsiritimo iš kiaušinėlių dienos. Iš pradžių jo suvartojama nedaug, tačiau, siekiant išvengti lervų ir jų pašaro užsikrėtimo mikroorganizmais, bandinius reikia keisti kas 3 dienas (o jei užsikrečia anksčiau, keičiama dažniau).


Paaugusias lervas galima pradėti sverti. Tikslų laikotarpį sunku nusakyti – jis priklauso nuo lervų auginimo sąlygų. Šio tyrimo sąlygomis galima pradėti sverti 30–40 dienų amžiaus lervas. Tai daroma kas 10 dienų. Svėrimo dieną visos 9 dėžutės su lervomis išsijojamos: pašaras ir išmatos iškrenta, o lervos lieka siete. Kompiuteriu pildoma lentelė, kurioje nurodoma kiekvienos dėžutės bendra lervų masė (2 lentelė). Paaugusios lervos vandens šaltinių bandinius suvartoja daug greičiau, todėl juos reikia keisti dažniau, tačiau vienodai visose dėžutėse. Lervos sveriamos iki 70–80 dienų amžiaus, kol didelė jų dalis nevirsta lėliukėmis (pradžioje jomis virsta vos kelios lervos, o vėliau lėliukių staigiai pagausėja – tada jau nebesveriama).

Apskaičiuojama su to paties vandens šaltinio bandiniais augintų lervų vidutinė masė ir standartinės paklaidos. Pavaizduoti, kaip lervų masė priklauso nuo vandens šaltinio, galima diagrama, kurios X ašyje pateikiamas lervų amžius dienomis, o Y ašyje – vidutinė lervų masė gramais. Taip pat reikia parodyti ir standartines paklaidas, kurios leis įvertinti, kiek skyrėsi su skirtingo vandens šaltinio bandiniais augintų lervų masė. Iš 2 lentelės ir 7 pav. matyti, kad obuolys yra tinkamiausias iš trijų tirtų vandens šaltinių, nes su juo augintų lervų biomasė didžiausia.

 

2 lentelė. Didžiojo milčiaus lervų, augintų su vandens šaltiniais, masė.




7 pav. Didžiojo milčiaus lervų, augintų su vandens šaltiniais, masė. Pateikta vidutinė lervų masė ir standartinės paklaidos, rodančios, kiek skyrėsi su to paties vandens šaltinio bandiniais augintų lervų masė.

 

Išvados

1.    Vandens šaltinių (moliūgo, morkos, obuolio) bandinius reikia keisti kas 3 dienas arba dažniau.

2.     Neatspariausias mikroorganizmams vandens šaltinis – moliūgas (neužsikrėtė 3 dienas), o atspariausias – obuolys (neužsikrėtė 6 dienas).

3.    Didžiojo milčiaus (Tenebrio molitor) lervų biomasei auginti efektyviausias vandens šaltinis yra obuolys. 

Literatūra

Bryning G. P., Chambers J., Wakefield M. E. 2005, Identification of a sex pheromone from male yellow mealworm beetles, Tenebrio molitor. Journal of chemical ecology, 31 (11), 27212730, https://link.springer.com/article/10.1007%2Fs10886-005-7622-x

Costa‑Neto E. M., Dunkel F. V. 2016, Insects as food: history, culture, and modern use around the world, 29–60. In Dossey A. T., Morales‑Ramos J. A., Rojas M. G. (eds.), Insects as sustainable food ingredients, Academic Press, ISBN 9780128028568, https://doi.org/10.1016/B978-0-12-802856-8.00002-8

Durst P. B., Johnson D. V., Leslie R. N., Shono K. 2010, Forest insects as food: Humans bite back. Workshop on Asia‑Pacific resources and their potential for development. Chiang Mai, Thailand: Food and Agriculture Organization of the United Nations, https://www.fao.org/3/i1380e/i1380e00.htm

Hawkey K. J., Lopez‑Viso C., Brameld J. M., Parr T., Salter A. M. 2021, Insects: A potential source of protein and other nutrients for feed and food. Annual Review of Animal Biosciences, 9 (1)333354, https://www.annualreviews.org/doi/abs/10.1146/annurev-animal-021419-083930

Hoekstra A. Y., Mekonnen M. M. 2012, The water footprint of humanity. Proceedings of the national academy of sciences, 109 (9), 32323237, https://doi.org/10.1073/pnas.1109936109

Katayama N., Ishikawa Y., Takaoki M. ir kt. 2008, Entomophagy: A key to space agriculture. Advances in Space Research, 41, 701705, https://citeseerx.ist.psu.edu/viewdoc/download?doi=10.1.1.1079.8016&rep=rep1&type=pdf

Li L., Zhao Z., Liu H. 2013, Feasibility of Feeding Yellow Mealworm (Tenebrio Molitor L.) in Bioregenerative Life Support Systems as a Source of Animal Protein for Humans. Acta Astronautica, 92 (1), 103109, https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S0094576512000847

Murray D. R. P. 1968, The importance of water in the normal growth of larvae of Tenebrio molitor. Entomologia Experimentalis et Applicata, 11 (2), 149168, https://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/j.1570-7458.1968.tb02041.x

Oonincx D. G., De Boer I. J. 2012, Environmental impact of the production of mealworms as a protein source for humans – a life cycle assessment. PloS one, 7 (12), https://doi.org/10.1371/journal.pone.0051145

Oonincx D. G., Van Itterbeeck J., Heetkamp M. J. ir kt. 2010, An exploration on greenhouse gas and ammonia production by insect species suitable for animal or human consumption. PloS ONE, 5 (12), https://doi.org/10.1371/journal.pone.0014445

Ramos‑Elorduy J., Avila Gonzalez E., Rocha Hernandez A., Pino J. M. 2002, Use of Tenebrio molitor (Coleoptera: Tenebrionidae) to recycle organic wastes and as feed for broiler chickens. Journal of Economic Entomology, 95 (1), 214–220, https://doi.org/10.1603/0022-0493-95.1.214

Sánchez‑Muros M. J., Barroso Fernando G., Manzano‑Agugliaro F. 2014, Insect meal as renewable source of food for animal feeding: a review. Journal of Cleaner Production, 65, 16–27, https://doi.org/10.1016/j.jclepro.2013.11.068

Shi L., Liu N., Liu G., Fang J. 2021, Bacterial Community Structure and Dynamic Changes in Different Functional Areas of a Piggery Wastewater Treatment System. Microorganisms, 9 (10), 2134, https://doi.org/10.3390/microorganisms9102134

Shockley M., Dossey A. T. 2014, Insects for human consumption. In Mass production of beneficial organisms (p. 617–652). Academic Press. https://allthingsbugs.com/wp-content/uploads/2014/06/Insects-as-Human-Food-Dossey_Shockley_Book_Chapter_2014.pdf

Siemianowska E., Kosewska A., Aljewicz M. ir kt. 2013, Larvae of mealworm (Tenebrio molitor L.) as European novel food. Agricultural Sciences, 4 (6), 287291, doi:10.4236/as.2013.46041

 Van Huis A., Van Itterbeeck J., Klunder H. ir kt. 2013, Edible insects: future prospects for food and feed security (No. 171). Food and Agriculture Organization of the United Nations, p. 62, https://www.fao.org/3/i3253e/i3253e.pdf


[1]Standartines paklaidas galite apskaičiuoti programa Excel. Standartinės paklaidos (SE) apskaičiuojamos pagal formulę  Čia SD – standartinis nuokrypis, o n – matavimų skaičius (šiuo atveju 3). Pirmiausia apskaičiuojamas standartinis nuokrypis. Kompiuterio pele pažymėkite langelį, kuriame bus rodoma standartinės paklaidos vertė ir spustelėkite po meniu juosta esantį mygtuką fx. Atsivėrusioje lentelėje pasirinkite funkciją STDEV ir nurodykite duomenų imtį paklaidai apskaičiuoti. Tuomet baigiama rašyti lygtis: =STDEV(duomenų imtis)/SQRT(3). Norėdami Excel programa nubrėžtoje diagramoje pavaizduoti standartines paklaidas, pirmiausia pažymėkite vandens šaltinio masės kitimo bėgant laikui kreivę, pvz., obuolio. Meniu juostoje spustelėkite Layout → Error Bars → More Error Bars options. Atsivėrusioje lentelėje pažymėkite Custom → Specify Value ir nurodykite prieš tai apskaičiuotas standartinių paklaidų vertes. Reikia nurodyti teigiamas ir neigiamas paklaidų vertes – abejuose langeliuose nurodomos tos pačios skaitinės vertės. Taip nubraižysite diagramą, kurioje pavaizduosite vandens šaltinių vidutinės masės kitimą laikui bėgant ir nurodysite standartines paklaidas. Pavyzdžiui, antrą stebėjimo dieną vandens šaltinio obuolio vidutinė masė 5,3 g (±0,2).