Gabrielė
Bumbulytė
Daugėjant žmonių Žemėje, ilgėjant gyvenimo trukmei, didėja ir pasaulinė maisto produktų paklausa (Hawkey ir kt. 2021). Prognozuojama, kad dar iki 2030 metų reikės patenkinti daugiau kaip 9 milijardų žmonių maisto poreikį, išmaitinti milijardus maistui ir pramogoms auginamų gyvūnų. Gyvuliai suvartoja apie 30 proc. planetos geriamojo vandens (Hoekstra ir Mekonnen 2012) ir išskiria daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų (Oonincx ir kt. 2010). Didelių gyvulininkystės ūkių ir skerdyklų nuotekos yra pasaulinio masto problema: į požeminius vandenis patenka didžiulis kiekis nitratų, be to, nuotekos gali būti patogeninių bakterijų šaltinis (Shi ir kt. 2021). Be dirvožemio ir vandens taršos, gyvulininkystė skatina miškų mažėjimą, klimato kaitą ir kitus aplinkai nepalankius veiksnius (Van Huis ir kt. 2013). Vienas šios problemos sprendimų – mažinti gyvulininkystės mastą. Tai galima padaryti radus, kuo pakeisti gyvulių mėsą.
Entomofagija – vabzdžių vartojimas maistui – plačiai paplitusi atogrąžų ir subtropikų šalyse. Didžiajai daliai europiečių ir iš Europos kilusių Šiaurės Amerikos gyventojų vabzdžius valgyti nepriimtina (Shockley ir Dossey 2014). Tačiau pastaruoju metu JAV ir Europoje vis labiau domimasi vabzdžių auginimu maistui ir gyvūnų pašarui (Durst 2010).
Manoma, kad
vabzdžiai gali būti labai svarbi žmonių ir gyvūnų mitybos dalis. Vartojant juos
maistui ir pašarui galima sumažinti maisto trūkumą ir maisto pramonės keliamą neigiamą
poveikį aplinkai. Vabzdžiai paplitę visur, dauginasi labai greitai, o jų
poveikis aplinkai per visą gyvenimo ciklą labai mažas. Jiems auginti,
priešingai nei galvijams, nereikia daug vietos, o kaip jų pašarą galima naudoti
maisto atliekas. Vabzdžiai yra maistingi: juose daug baltymų, riebalų ir
mineralinių medžiagų (Sánchez‑Muros ir kt. 2014). Gali būti valgomi švieži,
džiovinti, sumalti į miltus, taip pat juos galima įtraukti į kitų maisto
produktų sudėtį. Iš vabzdžių gaminami įvairūs maisto produktai, pvz.,
baltyminiai batonėliai, duonos gaminiai, mėsainių mėsa, kurios pagrindinė
sudedamoji dalis vabzdžiai. Galima įsigyti ir desertų, pvz., cukrumi ir
šokoladu dengtų vabzdžių (plačiau skaitykite https://www.donbugito.com),
kavos su svirpliais, žiogais ar šilkverpių lėliukėmis, ledų (https://gourmetgrubb.com). Lietuvoje taip
pat yra įmonių, siūlančių vabzdžius maistui, pvz., ,,Acheta“ elektroninėje parduotuvėje (www.acheta.lt) galima įsigyti svirplių ir iš jų
pagamintų produktų. Šie produktai ne tik naudingi žmonių sveikatai (juose gausu
baltymų, vitaminų, mikroelementų), bet ir planetai – svirpliams užauginti
reikia daug mažiau pašaro ir vandens nei gyvuliams. Be to, auginant svirplius į
aplinką patenka daug mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų (Oonincx ir kt.
2012) nei auginant galvijus. Taigi, Lietuvos įmonės taip pat prisideda ne tik
prie geresnės žmonių sveikatos, bet ir klimato apsaugos. Vabzdžiai yra
gyvūninių baltymų šaltinis, todėl, manoma, gali būti įtraukti į kosmonautų
racioną. Jais galima būtų maitintis per ilgas keliones po kosmosą ir kolonizavus
kitas planetas (Durst 2010, Katayama ir kt. 2008). Taigi, vabzdžiai – ateities
maistas. Tačiau vabzdžių naudojimo maistui ir pašarui galimybės nėra iki galo
ištirtos, todėl daug dėmesio skiriama šios srities moksliniams tyrimams.
Žmonės
nepalankiai vertina vabzdžių vartojimą maistui dėl kelių priežasčių. Daliai
visuomenės jie atrodo neestetiškai, o kita dalis abejoja tokio maisto saugumu. Žinoma,
kai kurie vabzdžiai yra nuodingi, todėl būtina žinoti, kokių rūšių vabzdžius būtų
saugu vartoti (1 pav.). Daugiausia maistui vartojami trijų būrių vabzdžiai:
drugiai (Lepidoptera; 36 šeimos ir 396 rūšys), straubliuočiai
(Hemiptera; 27 šeimos ir 222 rūšys) ir vabalai (Coleoptera; 26 šeimos
ir 661 rūšis). Iš pastarojo būrio daugiausia suvartojama skarabėjų (Scarabaeidae;
247 rūšys), dusių (Dytiscidae; 55 rūšys) ir ūsuočių (Cerambycidae; 129 rūšys).
Iš drugių dažniausiai maistui vartojamos saturnijos (Saturniidae; 109 rūšys),
šakniagraužiai (Hepialidae; 47 rūšys) ir sfinksai (Sphingidae; 36 rūšys),
o iš straubliuočių – giedančiosios cikados (Cicadidae; 70 rūšių), skydblakės
(Pentatomidae; 31 rūšis) ir didžiosios vandenblakės (Belostomatidae; 17 rūšių)
(Shockley ir Dossey 2014).
1 pav. Maistui vartojami
vabzdžiai ir vorai. Diagramoje nurodytas maistui vartojamų rūšių skaičius. Parengta
pagal Costa‑Neto ir Dunkel (2016).
Didysis
milčius (Tenebrio molitor L.). Žmonių maistui ir gyvūnų pašarui šiuo metu ypač plačiai vartojamas
didysis milčius (Tenebrio molitor)
priklauso juodvabalių (Tenebrionidae)
šeimai. Visame pasaulyje žinoma daugiau kaip 18 000 juodvabalių rūšių.
Lietuvoje juodvabalių, kaip vidutinio klimato juostoje, yra nedaug. Dažniausiai
jie augalėdžiai, gyvena dirvoje ir pažeidžia augalų šaknis. Kai kurių rūšių
juodvabalių randama butuose, svirnuose, sandėliuose, kur jie minta grūdais,
miltais ir kitais maisto produktais (Bryning ir kt. 2005).
Iš Europos
kilęs didysis milčius paplito visame pasaulyje (Ramos-Elorduy ir kt. 2002). Šie vabalai yra
sinantropai (prisitaikę gyventi žmonių aplinkoje) – maisto sandėlių ir maisto
prekių parduotuvių kenkėjai. Milčiai įprastai nėra labai pavojingi, nes jų populiacijos
nėra gausios (Ramos‑Elorduy ir kt. 2002). Lietuvoje didysis milčius dažniausiai aptinkamas ten, kur laikomi maisto
produktai (jis juos užteršia išmatomis ir išnaromis): malūnuose, kepyklose,
sandėliuose, butuose ir kt. Aptinkamas ir gamtoje – gali vystytis trūnijančioje
medienoje, pjuvenose, po trūnijančiais lapais ir kt.
Didžiojo
milčiaus suaugėliai yra 1,2–1,8 cm ilgio, juodu blizgiu paviršiumi, kūno
apačia ruda. Patelės kiaušinėlius (jų būna apie 500; Siemianowska ir kt. 2013)
deda pavieniui arba krūvelėmis į maisto produktus, sienų, dėžių, grindų plyšius.
Kiaušinėliai būna 1,6–1,8 mm ilgio, gleivėti. Iš jų išsirita baltos lervos,
kurios vėliau tampa šviesiai geltonos, o vystymosi pabaigoje – geltonai rudos.
Jos užauga iki 30 mm ilgio, yra kietos (2 pav. A), neriasi apie 20 kartų
kol virsta lėliukėmis. Pastarosios būna 16–17 mm ilgio, balkšvos spalvos,
o laikui bėgant tampa rusvos, vietoj akių yra tamsios dėmelės (2 pav. B). Lėliukės
virsta suaugėliais 3–30 dienų amžiaus (priklauso nuo aplinkos sąlygų; 2 pav.
C; Siemianowska ir kt. 2013). Didžiojo milčiaus suaugėliai dažniausiai aptinkami
nuo birželio mėnesio iki rudens ir gyvena apie 70 dienų. Žiemoja
dažniausiai lervos. Labai geromis sąlygomis didžiojo milčiaus gyvenimo ciklas
trunka tik apie 38 dienas (Li ir kt. 2013).
2 pav. Didžiojo milčiaus (Tenebrio
molitor L.) lerva (A), lėliukė (B) ir suaugėlis (C). Nuotrauka autorės.
Šiuo metu
pasaulyje didelis dėmesys skiriamas alternatyvių maisto šaltinių paieškai. Vabzdžiai
maistui naudojami jau šimtmečius, todėl, apjungus per tą laiką sukauptas žinias
ir šių dienų mokslo pasiekimus, jie galėtų tapti plačiai vartojamu maisto
šaltiniu. Labai svarbu, kad greitai populiarėjančiuose vabzdžių ūkiuose būtų
užauginama daug sveikų ir maistui vartoti saugių vabzdžių. Tam ieškoma
natūralių metodų vabzdžių elgsenai kontroliuoti (pvz., gyviems vabzdžiams nuo
jau žuvusių atskirti), vandens šaltinių, pašarų, taip pat kuriama ir tobulinama
automatizuota vabzdžių auginimo sistema. Kad vabzdžiai būtų plačiai naudojami
maistui ir pašarui, dirba įvairių sričių mokslininkai. Imtis šių tyrimų gali ir
jaunieji tyrėjai. Juk neatsakytų klausimų labai daug. Šiame straipsnyje
pateiksime tiriamojo darbo pavyzdį: aptarsime tyrimo eigą, reikalingas
priemones, kaip reikėtų analizuoti gautus duomenis ir pateikti rezultatus. Aprašomo
tyrimo duomenys ir rezultatai yra sumodeliuoti ir neatspindi atlikto mokslinio
tyrimo rezultatų.
Kaip
užauginti kuo didesnę didžiojo milčiaus lervų masę
Tikslas – rasti tinkamiausią
vandens šaltinį didžiojo milčiaus lervų biomasei auginti.
Uždaviniai
1. Nustatyti vandens šaltinių savaiminį masės kitimą
(garavimą).
2. Įvertinti vandens šaltinių užsikrėtimo mikroorganizmais
laiką.
3. Ištirti vandens šaltinių efektyvumą didžiojo milčiaus lervų
biomasei auginti.
Metodika
Norint užauginti kuo daugiau
lervų biomasės, jų aplinkoje turi būti užtektinai drėgmės. Trūkstant drėgmės ir
geriamojo vandens, lervų masė mažėja. Yra žinoma, kad mažėjant drėgmei, lervų,
turinčių prieigą prie vandens ir jos neturinčių, masės skirtumas vis didėja
(Murray 1968). Todėl svarbu rasti vandens šaltinį, kurį naudojant būtų užauginama
daugiausia biomasės.
Šis tyrimas atliekamas dviem etapais. Pirmiausia įvertinamas vandens šaltinių savaiminis masės kitimas (garavimas) ir užsikrėtimas mikroorganizmais (A dalis), o tada tiriama, kurį vandens šaltinį naudojant gaunama didžiausia didžiojo milčiaus lervų biomasė (B dalis).
Priemonės
‒ 1 plastikinė dėžutė (21 × 15 × 11 cm; gali būti ir kito dydžio) įsigytoms lervoms auginti.
‒ 2 plastikinės dėžutės (21 × 15 × 11 cm) moteriškos ir vyriškos lyties lėliukėms auginti.
‒ 3 dėžutės su tinkleliu dugne (21 × 15 × 11 cm) suaugėliams laikyti.
‒ 9 vienodos didesnės (svarbu, kad į jas tilptų dėžutės su suaugėliais) plastikinės dėžutės kiaušinėliams dėti.
‒ Sietas (akutės maždaug 1 mm skersmens).
‒ Svarstyklės (sveria 1 mg tikslumu).
‒ 100 didžiojo milčiaus lervų.
‒ Vandens šaltiniai – švariai nuplautos daržovės ir (arba) vaisiai (patartina naudoti ekologiškus).
‒ Didžiojo milčiaus lervų ir suaugėlių pašaras (70 proc. avižų dribsnių, 20 proc. kviečių sėlenų, 10 proc. sausų mielių).
Dėžutės gali būti bet kokio dydžio, tačiau svarbu neviršyti rekomenduojamo lervų ir suaugėlių tankio dėžutėse.
Eiga
3 pav. Didžiojo milčiaus vyriškos (A) ir moteriškos (B) lyties lėliukių skiriamieji požymiai. Moteriškos lyties lėliukės (B) paskutiniame segmente turi porą aiškiai išreikštų papilių (pažymėta raudonomis rodyklėmis). Nuotrauka autorės.
4 pav.
Dėžučių su didžiojo milčiaus kiaušinėliais paruošimo schema. Pagal ją
trijose dėžutėse laikomi suaugėliai padeda kiaušinėlių į 9 dėžutes su
pašaru.
Tyrimas A
Kol auginamos didžiojo milčiaus lervos, tiriama, kaip savaime kinta vandens šaltinių masė bėgant laikui, t. y. įvertinamas jų garavimo tempas, ir per kiek laiko jie užsikrečia mikroorganizmais. Dažniausiai didžiojo milčiaus lervoms auginti kaip vandens šaltiniai naudojamos daržovės ir (arba) vaisiai: obuoliai, bulvės, moliūgai, morkos, kopūstai ir kt. Gali būti naudojamas ir natūraliais tirštikliais, pvz., agaru, sutirštintas vanduo.
Šiam tyrimui pasirinkti trys vandens šaltiniai: obuolys, moliūgas ir morka. Švariai nuplautos daržovės ir vaisiai supjaustomi panašaus dydžio gabalėliais (po 10 g). Tai vandens šaltinių bandiniai. Tyrimui reikia paruošti po 3 daržovių ir vaisių bandinius. Iš viso reikia 9 dėžučių su lervų pašaru ir vandens šaltinių bandiniais: į kiekvieną dėžutę įberiama lervų pašaro (turi būti maždaug 2 cm sluoksnio storis), o ant jo dedama po 1 bandinį. Dėžutės laikomos atidengtos tomis pačiomis sąlygomis kaip ir auginamos didžiojo milčiaus lervos. Ant kiekvienos jų užrašoma, koks vandens šaltinis tiriamas, jo bandinio numeris (1, 2, 3), nurodoma data.
Vandens šaltinių bandiniai kasdien tuo pačiu
laiku sveriami kol atsiranda pirmųjų užsikrėtimo mikroorganizmais požymių. Kad
neužsiterštų, bandiniai imami mūvint naujomis vienkartinėmis pirštinėmis. Stebėjimų
duomenys registruojami lentelėje. Žymėti reikėtų ne tik bandinių masę, bet ir
pastebėtus pokyčius, pvz., kada ir koks bandinys užsikrėtė mikroorganizmais
(5 pav.). Patogiausia duomenis išsaugoti kompiuteryje, pvz., programa Excel (1 lentelė), kad vėliau juos būtų
galima iškart analizuoti.
5 pav. Mikroorganizmų (užkrato vietos pažymėtos baltai) paveikta morka. Nuotrauka autorės.
Tyrimo duomenis galima
analizuoti Microsoft Excel, RStudio ir
kitomis programomis. Tiriant vandens šaltinių bandinių savaiminį masės
kitimą apskaičiuojama jų vidutinė masė ir standartinės paklaidos. Daugiau apie
statistinius metodus ir duomenų analizę rasite Jaunojo tyrėjo vadovo A ir C tomuose.
Pavaizduoti,
kaip kinta vandens šaltinio masė, galima diagrama, kurios X ašyje nurodomos stebėjimo dienos, o Y ašyje – vandens šaltinio vidutinė masė (trijų to paties vandens
šaltinio bandinių masės vidurkis) gramais. Taip pat reikia parodyti ir standartines
paklaidas[1],
kad būtų galima įvertinti, kiek skyrėsi skirtingų vandens šaltinių bandinių masės
kitimo eiga (1 lentelė ir 6 pav.). Šie duomenys bus reikalingi atliekant
tyrimus su didžiojo milčiaus lervomis (tyrimo B dalis). 6 pav. matyti,
kad vandens šaltinių masė kinta greitai, todėl bandinius reikės keisti ne
rečiau kaip kas 3 dienas.
Visi vandens šaltiniai
užsikrėtė mikroorganizmais, tačiau skirtingu laiku: pirmieji užsikrėtė moliūgo
bandiniai (4 dieną), vėliau morkos (5 dieną) ir galiausiai obuolio (7 dieną).
Tai rodo, kad atliekant tyrimus su didžiojo milčiaus lervomis (tyrimo
B dalis) vandens šaltinių bandinius reikės keisti ne rečiau kaip kas
3 dienas.
1 lentelė. Vandens šaltinių masės kitimas.
6 pav. Diagramoje parodyta, kaip
kinta vandens šaltinių masė. Vertikaliais brūkšneliais nurodytos vienos
standartinės paklaidos dydžio matavimų vidurkio sklaidos ribos. Vandens
šaltiniai stebėti iki užsikrėtimo mikroorganizmais.
Tyrimas B
Praėjus maždaug 10 dienų
po kiaušinėlių padėjimo, išsirita didžiojo milčiaus lervos. Kelintą dieną jos išsiris,
priklauso nuo aplinkos sąlygų (temperatūros, drėgmės). Šioje tyrimo dalyje
įvertinama, kokį vandens šaltinį naudojant užauginama didžiausia didžiojo
milčiaus lervų biomasė. Tam paruošiamos 9 dėžutės su didžiojo milčiaus
lervomis ir vandens šaltinių (moliūgo, morkos, obuolio) bandiniais. Pradžioje lervos
nesveriamos, nes jos labai mažos (sveriant jas galima sutraiškyti, be to,
reikėtų labai jautrių svarstyklių). Kadangi didžiojo milčiaus vabalai yra to
paties amžiaus, laikomi tomis pačiomis sąlygomis, yra sveiki, daroma prielaida,
kad jie dės kiaušinėlius maždaug tuo pačiu metu ir vienodą jų kiekį. Lervų
skaičius dėžutėse gali skirtis keliais vienetais, tačiau tai nežymus skirtumas,
todėl tariama, kad pradinė visose dėžutėse auginamų lervų bendra masė vienoda.
Kaip paruošti vandens
šaltinių bandinius buvo aprašyta anksčiau. Į kiekvieną dėžutę su lervomis dedama
po 1 vandens šaltinio bandinį ir laikoma atidengus. Lervų auginimo sąlygos
ir pašaro sudėtis jau buvo aprašyta. Jų tankis dėžutėje neturėtų būti didesnis
kaip 10 lervų/cm2. Ant dėžučių nurodomas vandens šaltinis, jo bandinio
numeris (1, 2, 3) ir data. Su vandens šaltiniu lervos auginamos nuo pirmosios
išsiritimo iš kiaušinėlių dienos. Iš pradžių jo suvartojama nedaug, tačiau,
siekiant išvengti lervų ir jų pašaro užsikrėtimo mikroorganizmais, bandinius reikia
keisti kas 3 dienas (o jei užsikrečia anksčiau, keičiama dažniau).
Paaugusias lervas galima
pradėti sverti. Tikslų laikotarpį sunku nusakyti – jis priklauso nuo lervų
auginimo sąlygų. Šio tyrimo sąlygomis galima pradėti sverti 30–40 dienų
amžiaus lervas. Tai daroma kas 10 dienų. Svėrimo dieną visos 9 dėžutės
su lervomis išsijojamos: pašaras ir išmatos iškrenta, o lervos lieka siete. Kompiuteriu
pildoma lentelė, kurioje nurodoma kiekvienos dėžutės bendra lervų masė (2 lentelė).
Paaugusios lervos vandens šaltinių bandinius suvartoja daug greičiau, todėl juos
reikia keisti dažniau, tačiau vienodai visose dėžutėse. Lervos sveriamos iki 70–80 dienų
amžiaus, kol didelė jų dalis nevirsta lėliukėmis (pradžioje jomis virsta vos
kelios lervos, o vėliau lėliukių staigiai pagausėja – tada jau nebesveriama).
Apskaičiuojama su to
paties vandens šaltinio bandiniais augintų lervų vidutinė masė ir standartinės
paklaidos. Pavaizduoti, kaip lervų masė priklauso nuo vandens šaltinio, galima
diagrama, kurios X ašyje pateikiamas
lervų amžius dienomis, o Y ašyje –
vidutinė lervų masė gramais. Taip pat reikia parodyti ir standartines
paklaidas, kurios leis įvertinti, kiek skyrėsi su skirtingo vandens šaltinio
bandiniais augintų lervų masė. Iš 2 lentelės ir 7 pav. matyti, kad obuolys
yra tinkamiausias iš trijų tirtų vandens šaltinių, nes su juo augintų lervų biomasė
didžiausia.
2 lentelė. Didžiojo milčiaus lervų, augintų su vandens šaltiniais, masė.
7 pav. Didžiojo milčiaus lervų,
augintų su vandens šaltiniais, masė. Pateikta vidutinė lervų masė ir standartinės
paklaidos, rodančios, kiek skyrėsi su to paties vandens šaltinio bandiniais
augintų lervų masė.
Išvados
1. Vandens šaltinių (moliūgo, morkos, obuolio) bandinius
reikia keisti kas 3 dienas arba dažniau.
2. Neatspariausias
mikroorganizmams vandens šaltinis – moliūgas (neužsikrėtė 3 dienas), o
atspariausias – obuolys (neužsikrėtė 6 dienas).
3. Didžiojo milčiaus (Tenebrio molitor) lervų biomasei
auginti efektyviausias vandens šaltinis yra obuolys.
Literatūra
Bryning G. P., Chambers J., Wakefield M. E.
2005, Identification of a sex pheromone from male yellow mealworm beetles, Tenebrio
molitor. Journal of chemical ecology, 31 (11), 2721–2730, https://link.springer.com/article/10.1007%2Fs10886-005-7622-x
Costa‑Neto E.
M., Dunkel F. V. 2016, Insects as food: history, culture, and modern use around
the world, 29–60. In Dossey A. T., Morales‑Ramos J. A., Rojas M. G. (eds.), Insects as sustainable food ingredients,
Academic Press, ISBN 9780128028568, https://doi.org/10.1016/B978-0-12-802856-8.00002-8
Durst
P. B., Johnson D. V., Leslie R. N., Shono K. 2010, Forest insects as food:
Humans bite back. Workshop on Asia‑Pacific resources and their potential for
development. Chiang Mai, Thailand: Food and Agriculture Organization of the
United Nations, https://www.fao.org/3/i1380e/i1380e00.htm
Hawkey K. J.,
Lopez‑Viso C., Brameld J. M., Parr T., Salter A. M. 2021, Insects: A potential
source of protein and other nutrients for feed and food. Annual Review of
Animal Biosciences, 9 (1), 333–354, https://www.annualreviews.org/doi/abs/10.1146/annurev-animal-021419-083930
Hoekstra A. Y., Mekonnen M. M. 2012, The water footprint of
humanity. Proceedings of the national academy of sciences, 109 (9), 3232–3237, https://doi.org/10.1073/pnas.1109936109
Katayama
N., Ishikawa Y., Takaoki M. ir kt. 2008, Entomophagy: A key to space
agriculture. Advances in Space Research, 41, 701–705, https://citeseerx.ist.psu.edu/viewdoc/download?doi=10.1.1.1079.8016&rep=rep1&type=pdf
Li
L., Zhao Z., Liu H. 2013, Feasibility of Feeding Yellow Mealworm (Tenebrio Molitor L.) in Bioregenerative
Life Support Systems as a Source of Animal Protein for Humans. Acta
Astronautica, 92 (1), 103–109, https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S0094576512000847
Murray D. R. P. 1968, The importance of water in the normal
growth of larvae of Tenebrio molitor. Entomologia Experimentalis et
Applicata, 11 (2), 149–168, https://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/j.1570-7458.1968.tb02041.x
Oonincx D. G.,
De Boer I. J. 2012, Environmental impact of the production of mealworms as a
protein source for humans – a life cycle assessment. PloS one, 7 (12), https://doi.org/10.1371/journal.pone.0051145
Oonincx D. G., Van Itterbeeck
J., Heetkamp M. J. ir kt. 2010, An exploration on greenhouse gas and ammonia
production by insect species suitable for animal or human consumption. PloS ONE, 5 (12), https://doi.org/10.1371/journal.pone.0014445
Ramos‑Elorduy
J., Avila Gonzalez E., Rocha Hernandez A., Pino J. M. 2002, Use of Tenebrio molitor (Coleoptera:
Tenebrionidae) to recycle organic wastes and as feed for broiler chickens. Journal
of Economic Entomology, 95 (1), 214–220, https://doi.org/10.1603/0022-0493-95.1.214
Sánchez‑Muros M.
J., Barroso Fernando G., Manzano‑Agugliaro F. 2014, Insect meal as renewable
source of food for animal feeding: a review. Journal of Cleaner Production,
65, 16–27, https://doi.org/10.1016/j.jclepro.2013.11.068
Shi L., Liu N., Liu G., Fang J. 2021, Bacterial Community
Structure and Dynamic Changes in Different Functional Areas of a Piggery
Wastewater Treatment System. Microorganisms, 9 (10), 2134, https://doi.org/10.3390/microorganisms9102134
Shockley M.,
Dossey A. T. 2014, Insects for human consumption. In Mass production of beneficial organisms (p. 617–652). Academic
Press. https://allthingsbugs.com/wp-content/uploads/2014/06/Insects-as-Human-Food-Dossey_Shockley_Book_Chapter_2014.pdf
Siemianowska E., Kosewska A., Aljewicz M. ir kt. 2013,
Larvae of mealworm (Tenebrio molitor L.) as European novel food. Agricultural Sciences, 4 (6), 287–291, doi:10.4236/as.2013.46041
Van Huis A., Van Itterbeeck J., Klunder H. ir kt. 2013, Edible insects: future prospects for food and feed security (No. 171). Food and Agriculture Organization of the United Nations, p. 62, https://www.fao.org/3/i3253e/i3253e.pdf
[1]