Savaitė Šveicarijos Alpėse tyrinėjant čia esančią biologinę įvairovę – tokiu prizu šiais metais buvo apdovanota ES jaunųjų mokslininkų konkurso nacionalinio etapo laureatė Kamilė Milkintaitė iš Kauno technologijos universiteto gimnazijos. Kamilė pasidalino įspūdžiais iš Tarptautinės gamtos tyrimų savaitės (angl. Internationas wildlife research week).

Kaip vyko stovykla, ką veikėte, kokius tyrimus atlikote?

Iš Ciuricho, į kurį atskridau, kartu su kitais dalyviais leidomės į mažą Tschierv kaimelį Val Müstair regione. Keliavome traukiniu, tad pro langus stebėjau, kokia tai graži šalis – viskas atrodo tarsi iš atvirutės. Antroji diena buvo skirta ekskursijai-žygiui. Visos dienos metu skirtingų komandų vadovai trumpai pristatė ir supažindino su laukiančiomis užduotimis ir skirtingomis tyrimų sritimis: nuo augalų iki gyvačių ar kanopinių gyvūnų. Kitas tris dienas, pasiskirstę į aštuonias grupes, stebėjome ir rinkome tyrimų duomenis. Aš buvau komandoje, tyrinėjusioje žinduolius. Mūsų komanda labai mažai laiko leido stovykloje – kasdien leisdavomės į ilgiausius ir sunkiausius žygius, o vieną naktį praleidome aukštai kalnuose, kas buvo bene labiausiai įsiminusi viso projekto dalis, kadangi po be galo sunkaus žygio galėjome naktį stebėti stulbinančias žvaigždes kalnuose, o ankstų rytą prabusti su pirmaisiais spinduliais ir tyrimus pradėti anksti, kol gyvūnams dar nėra per karšta. Paskutinės dienos buvo skirtos darbo aprašui parengti ir mūsų atliktam tyrimui pristatyti kitoms komandoms, projekto organizatoriams, vadovams ir kartu ten gyvenusiems žmonėms.

Ką konkrečiai tyrinėjo tavo komanda?

Pirminė mūsų komandos idėja buvo pažiūrėti, kaip alpiniai švilpikai reaguoja į skirtingų priešų garsus. Tam norėjome naudoti ore (pvz., erelio) ir ant žemės (pvz., lapės) esančių priešų garsus, taip pat žmogaus skleidžiamus garsus bei garsą, kurio jie niekada nebūtų girdėję natūralioje savo aplinkoje (pvz., liūto riaumojimas). Tačiau dėl techninių nesklandumų teko šio plano atsisakyti ir pakeisti jį kitu. Galiausiai, mūsų tyrimo tikslas buvo ištirti alpinių švilpikų (Marmota marmota) elgsenos pokyčius, jiems reaguojant į žmogaus veiklą Val Müstair regione. Tiksliau, mes ištyrėme, kaip šie gyvūnai reaguoja į skirtingus žmonių garsus, pvz., artinantis tyloje, artėjant prie jų kalbant arba su muzika. Mes taip pat tyrinėjome švilpikų elgsenos pokyčių stiprumą, žmonėms laikantis skirtingo atstumo nuo žygio kelių. Šio tyrimo tikslas buvo pagilinti žinias ir supratimą, kokį poveikį žmogus turi laukinei gamtai ir kaip gali su ja sugyventi. Konkrečiai – kaip žmogus turėtų elgtis, kad nesutrikdytų natūralaus švilpikų elgesio, nedarytų poveikio jų maitinimuisi ir energijos suvartojimui per trumpą augimo sezoną. Švilpikai žiemos miegu miega net 6 mėnesius, todėl turi sukaupti didelį riebalinį sluoksnį. Jeigu žmonės itin trikdo šiuos gyvūnus, jie turi praleisti daug laiko slepiantis urvuose ir gali nespėti pasiruošti žiemos miegui.

Iš kokių šalių mokiniai dalyvavo stovykloje?

Daugiausiai dalyvių į stovyklą atvyko iš Šveicarijos, tačiau be jų susipažinau su kitais jaunaisiais tyrėjais iš Italijos, Vengrijos, Liuksemburgo, Čekijos, Portugalijos bei Estijos.

Kokias žinias ir patirtis išsivežei iš gamtos tyrimų savaitės? Kur tai galėsi pritaikyti?

Pirmiausia, be galo daug sužinojau apie tyrinėtus švilpikus: jų elgsenos bei gyvensenos ypatumus. Taip pat susipažinau su kitų komandų atliktais tyrimais, atskleidžiančiais Šveicarijos, tiksliau – Val Müstair regiono, augalijos ir gyvūnijos specifiką ir kas daroma norint išsaugoti šio regiono florą ir fauną. Žinoma, taip pat daug išmokau apie biologų darbą lauke (angl. fieldwork) ir dar labiau pagilinau tyrimo aprašo kūrimo žinias. Manau, daugelį įgytų naujų žinių vienaip ar kitaip tikrai panaudosiu tolimesniuose savo darbuose. Tačiau, nors šis projektas suteikė daug žinių ir naujų patirčių, vis tiek dalykas, kurį branginu labiausiai, yra pažintys. Be galo susidraugavau su visais projekto dalyviais – nuo mokinių iki gidų ar virtuvės darbuotojų komandos. Kartu praleidome daugybę nuostabių akimirkų, kurias manau daugelis prisimins dar ilgai, todėl išvykti buvo be galo sunku, bet iš gerosios pusės – dabar tikrai turime kieno klausti rekomendacijų lankant kitas šalis. Esu be galo dėkinga už galimybę sudalyvauti šiame projekte ir tikiuosi, jog ši tradicija išliks ir mokiniai iš Lietuvos ateityje galės leistis į šį nepamirštama nuotykį, pasisemti naujų žinių ir užmegzti daug naujų draugysčių.

Kas buvo įdomiausia, kokią patirtį išskirtum kaip vertingiausią?

Įdomiausia buvo praleisti laiką šalyje, kuri be galo skiriasi nuo mūsų. Kadangi stovykla vyko kalnuose, buvo smagu leistis į žygius, nors jie ir be galo vargino. Vertingiausia buvo bendravimas su savo srities specialistais, kurie suteikė labai daug naudingos informacijos ne tik apie kiekvienos grupės atliktą tyrimą, bet dieną ir naktį rašė komentarus dalyviams, davė daug patarimų, pastebėjimų rengiant galutinį darbo aprašą. Kaip minėjau anksčiau, labiausiai įsiminė naktis, praleista kalnuose, kadangi viso žygio metu lydėjo neįtikėtinai gražūs vaizdai ir turėjome galimybę labiau susibendrauti su savo bei kita zoologų komanda. Žinoma, šveicariškas sūris taip pat vertas atskiro paminėjimo!

Kaip manai, ar tavo turimos žinios, įgūdžiai skiriasi nuo tyrimų savaitėje dalyvavusių kitų šalių atstovų?

Ir taip, ir ne. Daugelis kitų šalių atstovų atvyko kaip ir aš, turėdami daugiau patirties biologijos srityse, kurios reikalauja laboratorinių įgūdžių, tad daugeliui patirtis tyrimus atliekant lauke buvo gana nauja. Savaime suprantama, kiekvienas turi daugiau žinių srityse, kuriose ir atliko savo tyrimus: vieni stipresni botanikai, kiti – zoologai. Galima pastebėti, kad atliekant galutinį darbo aprašą, tai daryti buvo lengviau tiems, kurie savo tyrimuose jau yra aprašus rengę – kai kuriems šveicarams buvo ko pasimokyti. Tačiau vienas dalykas, kuris tikrai išsiskyrė atvykus, tai yra patirtis žygiuose: juokavome, kad matėsi, kas yra įpratę leisti laiką kalnuose, kopiant į aukštas viršukalnes savose šalyse, o kas atvyko iš šalies, kurioje aukščiausia kalva nesiekia nė 300 m. 

Kaip apskritai susidomėjai mokslu ir kuo mokslinis darbas tau įdomus?

Man mokslas buvo svarbus ir įdomus nuo pat vaikystės, nuolat traukė galimybė sužinoti naujų dalykų. Mokslinis darbas žavi galimybe atrasti naujų nežinomų dalykų, kurie gali padėti kurti geresnę ateitį ir rasti atsakymus į klausimus, į kuriuos atsakymų vis dar nežinome.

Papasakok apie savo atliekamą tiriamąjį darbą. Ko reikia, kad mokslinis darbas būtų sėkmingas?

Mano tyrimo objektas yra vienas iš labiausiai centrinėje sistemoje paplitusių smegenų vėžio tipų –  glioma. Savo darbe aiškinuosi tam tikrų genų, kurie reguliuoja metilinimo procesus įvairiose modifikacijose, raiškos skirtumus ir ryšius su įvairiais žymenimis pooperaciniuose navikiniuose audiniuose iRNR lygmenyje, taip bandant įvertinti šių genų potencialą ateityje galbūt būti naudojamiems ankstyvai diagnostikai arba tikslinei genų terapijai.

Kalbant apie mokslini darbą, manau tam, jog jis būtų sėkmingas, svarbu, kad tave tai iš tiesų domintų, nes tuomet savaime bus motyvacijos ir noro stengtis bei dirbti. Taip pat svarbu nepasiduoti tada, kai ne viskas gaunasi taip, kaip norėtum, o toliau stengtis, gilinti žinias ir bandyti išsiaiškinti, kas nepavyko ir ką kitą sykį reikia daryti kitaip. Taip pat nebijoti klysti ir klausti, prašyti kitų pagalbos, juk ne visada pavyksta atsakymus rasti pačiam.

Kokie Tavo ateities planai?

Net jeigu paklaustumėt, ką veiksiu rytoj, turbūt tikslaus atsakymo neturėčiau, todėl į šį klausimą atsakyti labai sunku. Žinoma, vasarą norėtųsi šiek tiek pailsėti, pakeliauti, bet kartu neapleisti ir darbų, o nuo rugsėjo kibti į mokslus ir sėkmingai užbaigti 12-tą klasę. Na, o kas lauks po jos – dar pamatysim. Taip pat planuoju tęsti savo atliekamą tyrimą bei gilinti savo žinias šioje srityje, todėl pavasarį būtinai sugrįšiu į ES jaunųjų mokslininkų konkursą. 

Lietuvos jaunųjų tyrėjų dalyvavimą Tarptautinėje gamtos tyrimų savaitėje organizuoja Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras.