Sėjamoji pipirnė – bioindikatorius

Iveta Varnagirytė‑Kabašinskienė

 

Paprastoji pipirnė. Nuotrauka autorės

 
Taršos tyrimams dažnai naudojami bioindikatoriai – organizmai, pagal kurių buvimą, gausą, reakciją į tam tikrą poveikį, kaupiamas kenksmingas medžiagas ir kt. galima spręsti apie juos supančios aplinkos savybes. Populiariausi bioindikatoriai yra įvairių rūšių kerpės[1] (Augustaitis ir Kliučius 1996), samanos (Temple ir kt. 1981, Blagnytė ir Paliulis 2010), dumbliai (Davies ir kt. 2007, Frati ir kt. 2008). Kaip bioindikatoriai taip pat dažnai naudojami augalai: sėjamosios avižos Avena sativa, paprastieji agurkai Cucumis sativus, valgomieji pomidorai Lycopersicon esculentum, sėjamosios salotos Lactuca sativa, gauruotosios sojos Glycine max, savojiniai kopūstai Brassica oleracea, daugiametės svidrės Lolium perenne, valgomieji svogūnai Allium cepa, valgomosios morkos Daucus carota, paprastieji kukurūzai Zea mays, valgomieji ridikai Raphanus sativus, paprastieji kviečiai Triticum aestivum, raudonieji dobilai Trifolium pretense ir sėjamosios pipirnės Lepidium sativum (Latif ir Zach 2000). Šie augalai labai greitai sudygsta – daigai pasirodo po keleto valandų ar dienų, jiems nereikia ypatingų auginimo sąlygų. Sėklos tam tikra tvarka išdėliojamos Petri lėkštelėse ar specialiuose daiginimo induose su substratu. Pastarasis parenkamas atsižvelgus į tyrimo tikslą. Dažniausiai naudojami substratai: filtravimo popierius, speciali agaro terpė, smulkinti medžių lapai, kiminai. Daiginimo ir auginimo sąlygos (apšvietimas, temperatūra, substrato drėgnis ir kt.) priklauso nuo augalų. Vėliau vertinamas sėklų daigumas, matuojamas daigų stiebo aukštis ir šaknies ilgis, nustatoma jų masė (Latif ir Zach 2000). Pagal šiuos rodiklius galima įvertinti aplinkos poveikį augalams. Šiame straipsnyje plačiau aptarsime sėjamųjų pipirnių Lepidium sativum L. kaip bioindikatoriaus naudojimą moksliniams tyrimams. Jas auginti paprasta, nebrangu, o tyrimo rezultatai gaunami gana greitai (1 pav.).

1 pav. Sėjamąsias pipirnes galima auginti įvairiuose substratuose (kairėje kaip substratas naudojamas filtravimo popierius, dešinėje – dirvožemis). Nuotrauka autorės

Nors Europoje šis iš pietvakarių Azijos kilęs vienametis augalas paplitęs, Lietuvoje natūraliai augančių pipirnių randama itin retai. Daugeliui pipirnės žinomos kaip ant palangės auginti tinkami prieskoniniai augalai. Jos greitai dygsta, auga, nėra reiklios substratui (gali augti net vandenyje), lengva atlikti matavimus, nes nėra aukštos. Aplinkos poveikis nustatomas palyginus kontrolinių ir tiriamųjų pipirnių sėklų daigumą, daigų išvaizdą, šaknų ilgį ir (arba) stiebų aukštį, augalų masę (Wang 1991, Wundram ir kt. 1997, Kupčinskienė ir kt. 1998). Tinkamomis sąlygomis augančių sėjamųjų pipirnių svarbiausi morfologiniai[2] požymiai: plunksniškai karpyti arba skiautėti lapai, balti arba rožiniai į žiedynus susitelkę maži žiedai, mažos, šiek tiek plokščios, gelsvai rudos, beveik lygiu paviršiumi sėklos.

Dirvožemio tyrimai. Sėjamosios pipirnės dažniausiai naudojamos oro, vandens ir dirvožemio taršos tyrimams. Vieni žalingiausių transporto ir pramonės teršalų yra sunkieji metalai. Jie kaupiasi dirvožemyje, augaluose ir keliauja mitybos grandine iki žmogaus. Didelės kadmio sankaupos dirvožemyje mažina pasėlių produktyvumą, o pastarieji nuodingi gyviesiems organizmams. Dirvožemio tarša sunkiaisiais metalais dažniausiai nustatoma cheminiais metodais, tačiau tam galima naudoti ir sėjamąsias pipirnes. Kai kadmio koncentracija dirvožemyje yra apie 100 mg/kg, sutrinka pipirnių fotosintezė, jos lėčiau auga (Gill ir kt. 2012). Neretai teršalai stiprina vienas kito poveikį. Pavyzdžiui, Czuba ir Ormrod (1981) nustatė, kad jaunesnius pipirnių lapus labiau veikė kadmis nei ozonas, tačiau šio metalo poveikį ozonas sustiprino. Bendras kadmio ir ozono poveikis sukėlė pipirnių daigų chlorozes (spalvos pokyčius) ir net nekrozes (audinių žūtį).

Auginimas kiminų terpėje. Kitas taršos tyrimo metodas – sėjamųjų pipirnių daiginimas ir auginimas kiminų terpėje (Karalytė 2007, Žilinskaitė 2014). Kaip nurodo Žilinskaitė (2014), kiminų terpėje auginamų pipirnių daigų vystymasis priklauso nuo kiminų sukauptų teršalų koncentracijos. Pramonės ir transporto taršos tyrimams kaip teršalus sugeriantis augalas gali būti naudojamas magelaninis kiminas (Sphagnum magellanicum). Substratas sėjamosioms pipirnėms auginti ruošiamas iš užterštoje aplinkoje surinktų ar tam tikrą laiką joje laikytų kiminų, pvz., iš užterštoje įmonės teritorijoje, miesto intensyvaus transporto zonose įvairiu atstumu nuo taršos šaltinio specialiuose maišeliuose ar tinkleliuose laikytų kiminų. Užterštoje aplinkoje kiminus galima laikyti nuo 3 savaičių iki 6 mėnesių (Kupčinskienė 2011).

Dumblo toksiškumo tyrimai. Pipirnes daiginant nuotekų dumble galima įvertinti dumblo fitotoksinį poveikį (kenksmingą poveikį augalams), kurį sukelia jame esantys amonio junginiai, sunkieji metalai, pesticidai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai ir kitos medžiagos (Fuentes ir kt. 2006, Oleszczuk 2008). Toksinio poveikio stiprumui įvertinti naudojamos tam tikros vertinimo skalės. Pavyzdžiui, Marčiulionienė ir Montvydienė (2002) nuotekų dumblo toksiškumą tyrė įvairiais bioindikatoriais, tarp jų ir sėjamąja pipirne. Tam buvo lyginami kontrolinių ir tiriamųjų sėjamųjų pipirnių rodikliai. Jei jie skyrėsi ne daugiau kaip 20 proc., laikyta, kad dumblas nepasižymi toksiniu poveikiu, jei 20–40 proc. – toksinis poveikis silpnas, jei 40–60 proc. – toksinis poveikis vidutinis, jei daugiau kaip 60 proc. – pasireiškia stiprus toksinis poveikis.

Lapų nuokritų toksiškumo tyrimai. Vieni įdomesnių tyrimų, kuriuose kaip bioindikatorius naudojamos sėjamosios pipirnės – medžių nuokritų toksiškumo tyrimai. Žinoma, kad po kai kurių rūšių medžių lajomis žoliniai augalai prastai auga arba visai neauga. Nėra vieningos nuomonės ir svarių mokslinių įrodymų, kokios priežastys tai lemia. Gali būti, kad žolinių augalų dygimą ir augimą slopina kai kuriuose augaluose ir medžių nuokritose esantys fenoliniai junginiai (Reigosa ir González 2006). Jie priskiriami alelochemikalams – medžiagoms, neigiamai veikiančioms augalų fiziologinius procesus. Šėžienė (2015) nurodo, kad alelochemikalai veikia augalų sėklų dygimą (jos prasčiau ir vėliau sudygsta) ir pirminį daigų augimą. Didelė alelochemikalų koncentracija augalus veikia neigiamai, o maža gali paveikti netgi teigiamai. Stipresnis alelopatinis poveikis (vienų augalų poveikis kitiems per įvairias jų išskiriamas medžiagas) pasireiškia augalams augant šalia vienas kito. Pavyzdžiui, Melkania (1992) nustatė, kad pūvančios lapų nuokritos slopina pipirnių sėjinukų augimą, užauginama mažiau biomasės. Palyginus įvairių augalų dalių poveikį pipirnėms, paaiškėjo, kad labiausiai jų augimą slopino žaliuose lapuose esančios medžiagos, silpniau – medžiagos, esančios lapų nuokritose ir medžių šakelėse (Melkania 1992, Djurdjević ir kt. 2005).

Dėl šiltėjančio klimato Lietuvoje vis labiau plinta svetimkraščių rūšių medžiai. Svetimkraštės rūšys – tai už natūralaus arealo ribų gyvenančios ir besidauginančios rūšys, dar vadinamos introdukuotomis, nevietinėmis, svetimžemėmis rūšimis. Svetimkraščiai medžiai itin greitai prisitaiko prie naujų sąlygų ir neretai išstumia vietinius žolinius ir sumedėjusius augalus. 2011–2012 m. Lietuvoje tirta, kaip svetimkraščių medžių lapai veikia pipirnių sėklų daigumą ir daigų vystymąsi (Viltrakytė 2012). Šiam tyrimui buvo pasirinktas europinis maumedis, paprastasis bukas ir raudonasis ąžuolas, kurių plotai Lietuvos miškuose šiltėjant klimatui, tikėtina, didės. Labiausiai pipirnių sėklų dygimą slopino raudonojo ąžuolo lapų nuokritos, o mažiausiai – paprastojo buko (2 pav.). Gali būti, kad pastarosiose nuokritose buvo daugiausia maisto medžiagų. Literatūroje nurodoma, kad raudonojo ąžuolo lapuose gausu fenolinių junginių, neigiamai veikiančių žolinių ir sumedėjusių augalų sėklų dygimą ir daigų augimą (Djurdjević ir kt. 2005).


2 pav. Sėjamųjų pipirnių sėklų daigumas (proc.) svetimkraščių medžių lapų nuokritų substrate. Parengta pagal Viltrakytė 2012.

Kimura ir kt. (2015) tyrė, kokį poveikį raudonosios pušies medynų paklotė daro augalams. Paaiškėjo, kad didesnės koncentracijos pušyno paklotės ekstraktai slopina pipirnių augimą. Tikėtina, kad šių medžių spygliuose esančios aktyviosios medžiagos neigiamai veikia ir kitų augalų augimą. Tačiau tai tik pirminis augalų nuokritų toksiškumo tyrimo etapas. Toliau reikėtų gilintis į gerokai sudėtingesnius biocheminius procesus.

Sodininkystės ir daržininkystės institute atliekami tyrimai su bioindikatoriais kintančios aplinkos sąlygomis. Tam naudojamos klimato kameros, todėl galima reguliuoti augalus veikiančius aplinkos veiksnius, pvz., apšvietimą, temperatūrą, anglies(IV) oksido, ozono koncentraciją. Nustatyta, kad kylant oro temperatūrai didėja pipirnių atsparumas ozono poveikiui (Brazaitytė ir kt. 2008). Šių tyrimų rezultatai svarbūs modeliuojant augalų reakciją į šiltėjantį klimatą. Jei kaip bioindikatorius naudojamos sėjamosios pipirnės, rezultatus galima gauti po keleto dienų, o jei sumedėję augalai – po 1–2 vegetacijos periodų[3] arba daugiau negu po pusantrų metų.

 Pasiūlymai jauniesiems tyrėjams

Jaunieji tyrėjai galėtų patyrinėti aplinkos (oro, dirvožemio, vandens, dumblo ir kt.) užterštumą kaip bioindikatorių naudodami sėjamąsias pipirnes. Su šiais augalais taip pat galima atlikti trąšų, cheminių medžiagų, buitinės chemijos (ploviklių, skalbiklių) ir maisto pramonėje naudojamų priedų (acto, citrinos rūgščių, sodos) fitotoksiškumo testus.

Kartais kaip pirminis oro užterštumo rodiklis naudojamas medžių žievės pH. Iš susmulkintos medžių žievės paruoštame substrate galima daiginti ir auginti sėjamąsias pipirnes. Reikėtų surinkti tos pačios rūšies ir panašaus amžiaus medžių, pvz., paprastosios eglės ar karpotojo beržo, žievės mėginių. Rinkti reikėtų kiek įmanoma panašesniu oru, geriau ne po intensyvaus lietaus. Dalis medžių turėtų augti užterštoje (šalia judrios miesto gatvės, geležinkelio ar trąšų gamyklos), o kita dalis – santykinai švarioje aplinkoje (mažiausiai 300 metrų atstumu nuo taršos šaltinių). Tokie tyrimai nesudėtingi ir jiems atlikti pakanka paprastų priemonių.

 Darbo priemonės

1. Sėjamosios pipirnės (Lepidium sativum) sėklos. Jų galima įsigyti sėklų parduotuvėse ar kitose prekybos vietose. Vienoje pakuotėje yra apie 5 g sėklų, o 1 g yra apie 400–500 sėklų. Tyrimams naudojamos sveikos, švarios, sausos neapdorotos sėklos.

2. Plastikinės arba stiklinės Petri lėkštelės. Lėkštelėse išdėliojama po 25 sėjamosios pipirnės sėklas 3 pav. parodyta arba kita tvarka. Svarbu, kad sėklos nebūtų labai arti viena kitos, t. y. užtektų vietos kiekvienai sėklai dygti ir augti. Vietoj Petri lėkštelių galima naudoti kitus vienodo skersmens (pvz., 9–10 cm) indus neaukštais kraštais (13–14 mm aukščio), kad neužstotų šviesos sudygusiems daigams.


3 pav. Sėjamosios pipirnės (Lepidium sativum) sėklų išdėliojimo Petri lėkštelėje tvarka. Nuotrauka autorės

3. Substratas: filtravimo popierius (4 pav.; tinka ir popieriniai rankšluosčiai) arba specialus substratas, pvz., smėlis, kompostas, medžių lapai, nuokritos, žievė, samanos. Popierius turi būti sausas, švarus, neužterštas cheminėmis medžiagomis, poringas, gerai sugerti vandenį, kad užtektų drėgmės sėkloms sudygti ir daigams augti. Substrato struktūra ir cheminė sudėtis priklauso nuo tyrimo tikslo.

 

4 pav. Sėjamosios pipirnės sėklos daiginamos (kairėje) ir daigai auginami (dešinėje) ant vandeniu drėkinamo filtravimo popieriaus. Nuotraukos autorės

4. Distiliuotas vanduo substratui drėkinti. Jei jo nėra, galima naudoti švarų vandenį iš čiaupo (vandens pH turi būti 6,0–7,5).

5. Matavimo švirkštas (matavimo cilindras, pipetė, stiklinė) vandens tūriui matuoti.

6. Indas vandeniui laikyti (laistoma apie 22 °C temperatūros vandeniu). 

7. Milimetrinė liniuotė.

8. Pincetas arba lazdelė sėkloms Petri lėkštelėse išdėlioti. 

9.  Etiketės ar specialus rašiklis Petri lėkštelėms žymėti.

 

Kaip atliekamas tyrimas

Labai svarbu tinkamai susiplanuoti tyrimą. Taršos ir fitotoksiškumo tyrimams pipirnės daiginamos ir auginamos vienodomis sąlygomis (temperatūra, apšvietimas, drėgmė). Turi skirtis tik daiginimo substratas (švarioje aplinkoje augusių medžių žievės substratas naudojamas kontrolei, o užterštoje aplinkoje – toksiškumui tirti) arba pipirnės daiginamos ant filtravimo popieriaus, tačiau kontrolinės laistomos distiliuotu vandeniu, o tiriamosios – medžių žievės ekstraktais. Vieno substrato toksiškumui įvertinti reikia mažiausiai 3, o dar geriau 5–7 Petri lėkštelių su pipirnės sėklomis. Tiek pat Petri lėkštelių reikia paruošti ir kontroliniam eksperimentui. Sėklų kiekis visose lėkštelėse turi būti vienodas, jos išdėstomos tokia pačia tvarka.

 Tyrimo eiga

1.   Paruošiamos Petri lėkštelės su substratu. Kaip tai padaryti, priklauso nuo substrato (filtravimo popierius, susmulkinta medžių žievė ir kt.). Jam sudrėkinti į visas Petri lėkšteles įpilama po 5–7 ml vandens. Tam tinka švarus plastikinis švirkštas ar matavimo pipetė, cilindras. Pipirnės sėklos daiginamos 48 val., todėl tikėtina, kad daugiau jų laistyti nereikės. Tačiau substratas visada turi būti drėgnas – sėkloms sudygti reikia vandens! Bet labai svarbu ir jo nepadauginti.

2.   Visose Petri lėkštelėse išdėliojama po 25 sėjamosios pipirnės sėklas. Jų reikėtų įsigyti daugiau, nes tyrimui būtina atrinkti iš pažiūros sveikas sėklas.

3.   Petri lėkštelės su sėklomis uždengiamos (uždengti reikėtų didesniąja lėkštelės dalimi) ir pažymimos: nurodomos tyrimo sąlygos ar jas reiškiantis simbolis ir lėkštelės numeris. Lėkštelės žymimos aiškiai, kad būtų galima lengvai atsekti kokiomis sąlygomis daiginti augalai. Šią informaciją ir eksperimento pradžios datą būtina registruoti, geriausia, kompiuteryje (pvz., A – 1; sėklų daiginimo sąlygos: 18–20 °C temperatūra, švarioje aplinkoje augusių medžių žievių substratas, 1 lėkštelė). Tyrimui paruoštas Petri lėkšteles galima nufotografuoti.

4.   Praėjus 48 val. vertinamas sėklų daigumas[4]. Suskaičiuojama, kiek kiekvienoje Petri lėkštelėje sudygo sėklų. Sudygusia laikoma sėkla su sveiku daigu (yra pagrindinės daigo dalys), iš kurios, numanoma, išaugs normalus augalas. Sėklos, kurios liko kietos, neišbrinkusios arba išbrinko vandenyje, tačiau daigas per tyrimui numatytą laiką neišaugo, laikomos nesudygusiomis (5 pav.). Sėklų daigumas procentais (x) apskaičiuojamas pagal formulę x = b/a × 100; čia a pradinis sėklų skaičius (šiuo atveju 25 sėklos), o b – sudygusių sėklų skaičius. Apskaičiuojamas kiekvienos Petri lėkštelės sėklų daigumas. Duomenys registruojami lentelėje, pvz., Excel programa.


5 pav. Sudygusios ir nesudygusios sėjamosios pipirnės sėklos. Nuotrauka autorės

5.   Įvertinus sėklų daigumą, Petri lėkštelės atidengiamos ir pipirnės tomis pačiomis sąlygomis auginamos dar 72 val. Tuo metu jos laistomos (visos lėkštelės vienodai) nedideliu kiekiu distiliuoto vandens, kad substratas neišdžiūtų. Praėjus 120 val. (penkioms paroms) nuo eksperimento pradžios, po vieną daigą dedama ant liniuotės ir matuojamas stiebo aukštis (matuojama tiesi, plona daigo stiebo dalis iki šaknies) ir šaknies ilgis (matuojama tiesi, pagrindinė šaknis iki galiuko; 6 pav.). Duomenys registruojami lentelėje. Šiam tyrimo etapui reikia nemažai laiko ir kruopštumo!

 

6 pav. Daigo stiebo aukščio (viršuje) ir šaknies ilgio (apačioje) matavimas. Nuotraukos autorės

6.    Kiekvienas daigas papildomai apžiūrimas, įvertinamas jo išsivystymas ir suskaičiuojama, kiek kiekvienoje lėkštelėje yra normalių daigų. Jais laikomi sveiki daigai (visos pagrindinės daigo dalys yra gerai išsivysčiusios, proporcingos ir sveikos), taip pat daigai su nežymiais trūkumais ir antrinės infekcijos pažeisti daigai (daigai, kuriuos būtų galima priskirti sveikiems daigams arba daigams su nežymiais trūkumais, jei nebūtų paveikti grybinės ar bakterinės infekcijos, atsiradusios ne dėl sėklos, bet kito infekcijos šaltinio). Nenormalūs daigai – tai silpni, pažeisti, neproporcingai išsivystę, neturintys kurios nors pagrindinės dalies ar supuvę daigai. Normalių daigų kiekis procentais (y) apskaičiuojamaspagal formulę y = c/d × 100; čia c – normaliai išsivysčiusių daigų skaičius lėkštelėje, o d – visi daigai lėkštelėje. Apskaičiuojamas normalių daigų kiekis (proc.) kiekvienoje Petri lėkštelėje ir duomenys registruojami lentelėje.

Duomenų analizė

Duomenis analizuoti galima įvairiomis programomis, tačiau šiam tyrimui užtenka programos Excel galimybių. Reikia apskaičiuoti kontrolinių ir tiriamųjų augalų rodiklių (sėklų daigumo, normaliai išsivysčiusių daigų kiekio, augalų stiebo aukščio ir šaknies ilgio) vidurkį. Taip pat labai svarbu įvertinti augalų matmenų sklaidą, kuri atsiranda dėl matavimo paklaidų ir pačių augalų skirtumų. Jeigu matuosite kruopščiai, matavimo paklaidos bus mažesnės už natūralią augalų matmenų sklaidą. Tokiu atveju apskaičiuotas augalo matmenų standartinis nuokrypis rodys natūralią stiebo aukščio ar šaknies ilgio sklaidą, o vidurkio standartinis nuokrypis rodys, kiek apskaičiuotas matavimų vidurkis gali skirtis nuo tikrosios vertės. Daugiau apie statistinius metodus ir duomenų analizę rasite  Jaunojo tyrėjo vadovo A ir C tomuose.

 Jaunųjų tyrėjų dėmesiui

Jei taršos tyrimus atliksite nekontroliuojamomis aplinkos sąlygomis, pvz., dalis eksperimentų bus atlikta 18 °C temperatūroje, o dalis – 22 °C ar net daugiau, šis temperatūros pokytis turės įtakos jūsų tyrimo rezultatams. Juk pipirnių augimas priklauso nuo temperatūros! Ir visai nesvarbu, kur jas auginsite: tyrimų centro ar savo namų palėpėje įrengtoje laboratorijoje. Todėl būtina per visą tyrimą išlaikyti vienodą aplinkos temperatūrą. Prieš imdamiesi taršos tyrimų nustatykite, kaip nuo aplinkos temperatūros priklauso sėjamosios pipirnės sėklų daigumas. Pirma, taip įgysite patirties, o antra – turėdami šiuos duomenis galėsite įvertinti, kaip aplinkos temperatūra paveikė jūsų taršos tyrimo rezultatus. Sėjamosios pipirnės sėklas reikėtų daiginti įvairioje temperatūroje, pvz.: 16 °C, 18 °C, 20 °C, 22 °C, 24 °C ir 26 °C. Daigumui kiekvienoje temperatūroje nustatyti paruoškite po tris Petri lėkšteles su sėklomis (kaip tai padaryti jau aptarėme). Kaip substratą naudokite vandeniu sudrėkintą filtravimo popierių. Sėklų daigumą įvertinkite taip, kaip jau buvo aprašyta. Nubraižykite diagramą, kurioje matytųsi, kaip jis priklauso nuo temperatūros: X ašyje nurodykite temperatūrą, o Y ašyje – vidutinį sėklų daigumą (proc.). Nepamirškite apskaičiuoti ir diagramoje pavaizduoti visų bandymų standartinių nuokrypių.

 Literatūra

Augustaitis A., Kliučius A. 1996, Kerpės kaip aplinkos užterštumo bioindikatoriai. Miškininkystė, 1 (37), 70–79.

Blagnytė R., Paliulis D. 2010, Research into Heavy Metals Pollution of Atmosphere Applying Moss as Bioindicator: a Literature Review. Environmental Research, Engineering and Management, 4 (54), 26–33, https://www.researchgate.net/publication/49966006_Research_into_Heavy_Metals_Pollution_of_Atmosphere_Applying_Moss_as_Bioindicator_a_Literature_Review

Brazaitytė A., Juknys R., Sakalauskaitė J. ir kt. 2008, Ekofiziologiniai tyrimai kintančios aplinkos sąlygomis. Sodininkystė ir daržininkystė, 27 (3), 263–276.

Czuba M., Ormrod D. P. 1981, Cadmium concentrations in cress shoots in relation to cadmium‑enhanced ozone phytotoxicity. Environmental Pollution Series A, Ecological and Biological, 25 (1), 67–76, http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/014314718190115X

Davies L., Bates J. W., Bell J. N. B., James P. W., Purvis O. W. 2007, Diversity and sensitivity of epiphytes to oxides of nitrogen in London. Environmental Pollution, 146 (2), 299–310, https://doi.org/10.1016/j.envpol.2006.03.023

Djurdjević L., Mitrović M., Dinić A. ir kt. 2005, Allelopathic investigations of Quercus conferta and Quercus cerris domination in oak forest at Avala Mt. (Serbia), 28–31. In: Proceedings of the 4th World Congress on Allelopathy. Establishing the Scientific Base Wagga Wagga New South Wales, Australia, 21–26 August 2005, http://www.regional.org.au/au/allelopathy/2005/2/1/2499_djurdjevicl.htm

Frati L., Brunialti G., Loppi S. 2008, Effects of reduced nitrogen compounds on epiphytic lichen communities in Mediterranean Italy. Science of The Total Environment, 407 (1), 630–637, https://doi.org/10.1016/j.scitotenv.2008.07.063

Fuentes A., Lloréns M., Sáez J. ir kt. 2006, Ecotoxicity, phytotoxicity and extractability of heavy metals from different stabilised sewage sludges. Environmental Pollution, 143 (2), 355–360, https://doi.org/10.1016/j.envpol.2005.11.035

Gill S. S., Khan N. A., Tuteja N. 2012, Cadmium at high dose perturbs growth, photosynthesis and nitrogen metabolism while at low dose it up regulates sulfur assimilation and antioxidant machinery in garden cress (Lepidium sativum L.). Plant Science, 182, 112–120, https://doi.org/10.1016/j.plantsci.2011.04.018

Karalytė L., Stambių pramonės įmonių teršalų vertinimas biotestavimo metodu, magistro darbas, Lietuvos žemės ūkio universitetas, Kaunas, 2007,

http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2007~D_20070816_153401-19958/DS.005.0.01.ETD

Kimura F., Sato M., Kato‑Noguchi H. 2015, Allelopathy of pine litter: Delivery of allelopathic substances into forest floor. Journal of Plant Biology, 58 (1), 61–67, https://doi.org/10.1007/s12374-014-0322-8 

Kupčinskienė E., Ramaškevičienė A., Jankauskaitė R., Sliesaravičius A. 1998, Reaction of seedlings of Lepidium sativum L. to the treatment with airborne pollutans in low concentrations. Sodininkystė ir daržininkystė, 17 (3), 413–422.

Kupčinskienė E. Aplinkos fitoindikacija. Kaunas, 2011.

Latif M., Zach A. 2000, Toxicity studies of treated residual wastes in Austria using different types of conventional assays and cost‑effective microbiotests, 367–383. In Perssone G., Janssen C., De Coen W. (eds.), New Microbiotests for Routine Toxicity Screening and BiomonitoringSpringer, Boston, MA, https://doi.org/10.1007/978-1-4615-4289-6_42

Marčiulionienė D., Montvydienė D. 2002, Augalų testorganizmų panaudojimas ekotoksikologiniams tyrimams. Botanica Lithuanica, 4, 75–90.

Melkania N. P. 1992, Allelopathy in forest and agroecosystems in the Hymalayan region, 371–388. In Rizvi S. J. H., Rizvi V. (eds.), Allelopathy: basic and applied aspects, Springer, Dordrecht, https://doi.org/10.1007/978-94-011-2376-1_22

Oleszczuk P. 2008, Phytotoxicity of municipal sewage sludge composts related to physico‑chemical properties, PAHs and heavy metals. Ecotoxicology and Environmental Safety, 69 (3), 495–505, https://doi.org/10.1016/j.ecoenv.2007.04.006

Reigosa M. J., González L. 2006,Forest ecosystems and allelopathy, 451463. In Reigosa M. J., Pedrol N., González L. (eds.) Allelopathy: A Physiological Process with Ecological Implications, Springer, Netherlands.

Temple P. J., McLaughlin D. L., Linzon S. N., Wills R. 1981, Moss Bags as Monitors of Atmospheric Deposition. Journal of the Air Pollution Control Association, 31 (6), 668–670, https://doi.org/10.1080/00022470.1981.10465261

Viltrakytė M., Svetimkraščių medžių (europinio maumedžio, paprastojo buko, raudonojo ąžuolo) medynų įtaka dirvožemio mikrobiotai, magistro darbas, Aleksandro Stulginskio universitetas, Kaunas, 2012, http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2012~D_20120620_151709-39629/DS.005.0.01.ETD

Wang W. 1991, Literature review on higher plants for toxicity testing. Water, Air and Soil Pollution, 59 (3–4), 381–400, https://doi.org/10.1007/BF00211845

Wundram M., Selmar D., Bahadir M. 1997, Representative evaluation of phytotoxicity – reliability and peculiarities. Angewandte Botanik [Journal of Applied Botany], 71 (5–6), 139–143, http://eurekamag.com/research/003/256/003256815.php

Žilinskaitė M., Pramonės įmonių teršalų vertinimas pasyviosios lichenoindikacijos, pasyvaus kaupimo ir biotestavimo metodais, magistro darbas, Aleksandro Stulginskio universitetas, Akademija, 2014, http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2014~D_20140613_100255-50798/DS.005.0.01.ETD

Šėžienė V. 2015, Plynų kirtaviečių dominantų alelopatinis poveikis brukninių pušynų atkūrimui kintant klimato sąlygoms. Daktaro disertacija. Kaunas: VDU, p. 125.


[1] http://sveikata.su.lt/sveika_aplinka/kerpiu.htm

[2] Morfologiniai požymiai – augalo stiebo, lapų ir kt. dalių forma, kiti išoriniai požymiai. 

[3] Augalų vegetacija – tai laikotarpis, kurio vidutinė paros oro temperatūra didesnė nei 5 °C. Lietuvoje vegetacijos sezonas trunka vidutiniškai 173 dienas, tačiau prognozuojama, kad ateityje dėl klimato šiltėjimo turėtų ilgėti.

[4] Plačiau apie sėklų daigumo vertinimą skaitykite https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalActPrint/lt?jfwid=32wf7o6h&documentId=TAIS.220717&category=TAD