Prof. Limas Kupčinskas

Šį kartą Jaunasis tyrėjas kalbino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gastroenterologijos klinikos vadovą, vieną garsiausių Baltijos šalių šios srities specialistų Limą Kupčinską. Profesorius yra ne tik mokslininkas, įvairių tarptautinių mokslo organizacijų, garsių mokslo žurnalų redakcinių kolegijų narys, studentų mėgstamas dėstytojas, bet ir praktikuojantis gydytojas.

Esate ir gydytojas, ir mokslininkas. Ar sunku tai suderinti?

Dirbu mokslinį darbą, mokau studentus ir kolegas, taip pat mano darbas apima administracinę veiklą ir klinikinę praktiką – gydymo meną. Kur gydytojas bedirbtų, jam reikia nuolat atnaujinti žinias, todėl ši profesija yra išskirtinė. Medicinoje nuolat atsiranda naujovių – per dešimt metų pasensta pusė visų šios srities žinių. Nauji diagnostikos ir gydymo metodai būtinai tikrinami klinikiniais tyrimais, dažniausiai, daromi universitetinėse ligoninėse. Todėl jose dirbantys gydytojai negali būti atskirti nuo mokslo. Iš kitos pusės, mano mokslinis darbas neatsiejamas nuo medicinos praktikos. Žinios, įgytos darant mokslinį darbą, mokslinės metodologijos supratimas ir literatūros analizė svarbi ir praktinėje gydytojo veikloje. Universitetą baigiau 1976 m., nuo to laiko gydymo metodikos keitėsi kelis kartus, taigi mokytis teko nuolat. Gydytojo profesija įdomi, bet tuo pačiu ir nelengva. Gydytojo dalia – tai ne tik nuolatinis tobulinimasis, bet ir darbas savaitgaliais, naktimis ar paromis. Tačiau ir sunkiausias darbas teikia malonumo, jei yra mėgstamas.

Ar kiekvienas gydytojas turi būti mokslininkas?

Ne visada to reikia. Moksline veikla turėtų užsiimti patys gabiausieji, norintys gilintis į šią sritį. Medicinoje galima išskirti dvi kryptis – tai fundamentalieji ir klinikiniai tyrimai. Pirmieji atliekami ląstelių, molekulių lygmeniu, kai tikrinamos įvairios hipotezės, kuriami eksperimentiniai gydymo metodai. Šioje srityje dirba ne tik medikai, bet ir biologai, biofizikai, biochemikai. O klinikiniai tyrimai daromi gydymo įstaigose, daugiausia universitetų gydymo centruose, kai pasitelkus klinikinę praktiką vertinami nauji diagnostikos ir gydymo metodai. Jauni gydytojai rezidentai taip pat gali imtis mokslinių tyrimų: vykdyti klinikinius tyrimus, vėliau įgyti mokslinę kvalifikaciją. Lietuvoje didžioji dalis klinikinių tyrimų daroma Kaune ir Vilniuje, šiek tiek mažiau Klaipėdoje. Kai reikia daugiau ligonių, tyrimai atliekami ir mažesnių miestų ligoninėse.

Kaip pasirinkote savo gyvenimo kelią?

Mokiausi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Labai domėjausi matematika, net svarsčiau apie matematikos studijas. Tačiau artėjant abitūros egzaminams sudvejojau ir galiausiai nusprendžiau studijuoti mediciną. Tam įtakos tikriausiai turėjo tai, kad mano tėvai buvo gydytojai ir kad medicina – praktinė specialybė. Vis dėlto matematikos žinios labai pravertė studijuojant mediciną. Įstojęs į Kauno medicinos institutą (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – red. past.) patekau į grupę, kur sustiprintai buvo dėstoma matematika, fizika, matematinė statistika, psichologija. Studijų metais įsitraukiau į studentų mokslinę veiklą. Baigęs studijas sulaukiau pasiūlymo dirbti Hospitalinės terapijos (vidaus ligų) katedros stažuotoju. Dvejų metų stažuotė buvo reikalinga stojant į doktorantūrą. Mano mokslinis darbas buvo susijęs su elektrokardiogramos duomenų analize. Nusprendus labiau pasigilinti į darbą, tyrimas užsitęsė, o rengiant disertaciją atsirado naujų pacientų būklės registravimo galimybių, ėmiau tirti visos paros elektrokardiogramos duomenis. Disertaciją rašiau aštuonerius ar devynerius metus, o rezultatus pristačiau tarptautiniame kongrese. Tai buvo pirmas didelis žingsnis į mokslinę veiklą. Tuo metu Kauno medicinos institute daugiausia buvo daromi kardiologijos srities tyrimai ir beveik visų ligų specialistams buvo siūloma savo mokslinį darbą sieti su šia sritimi. Nepriklausomoje Lietuvoje imta didesnį dėmesį skirti ir kitoms medicinos sritims. Remiantis Vakarų šalių pavyzdžiu, Hospitalinės terapijos katedra buvo suskaidyta į dalis. Man pasiūlė imtis gastroenterologijos – medicinos šakos, tiriančios virškinimo organų ligas. Vėliau atsirado galimybių tobulintis užsienyje: stažavausi Londono karališkojo koledžo Kepenų ligų institute, Čikagos Lojolos universitetinėje ligoninėje, Bristolyje, Magdeburge, Vienoje, Lione. Kai prieš 21 metus tapau Gastroenterologijos klinikos vadovu, joje nebuvo nei reikiamos aparatūros, nei specialistų. Pasinaudoję Europos Sąjungos (ES) paramos ne ES nariams galimybėmis laimėjome finansavimą projektui „Gastroenterologų rengimo reforma Lietuvoje“ ir įsigijome pirmąjį endoskopą, studentai ir jaunieji kolegos galėjo stažuotisužsienyje, o pas mus galėjo atvykti užsienio specialistų.

Papasakokite apie savo vykdomus mokslinius tyrimus. Kaip pavyksta tyrimų rezultatus pritaikyti praktikoje?

Ėmęsis man visiškai naujos – gastroenterologijos srities, aiškinausi, kokios problemos yra svarbiausios. Prieš kelis dešimtmečius atrastos skrandžio bakterijos Helicobacter pylori reikšmė dar nebuvo atskleista. Dabar jau žinoma, kad ši bakterija turi įtakos gastrito, opaligės, skrandžio vėžio išsivystymui [1]. Kol daug kas svarstė ir dvejojo, mes ėmėmės H. pylori tyrimų. Drauge su savo pirmaisiais doktorantais, dabar jau profesoriais, į tyrimus įtraukėme patologus ir mikrobiologus. Nustatėme šios bakterijos genetines savybes, reakciją į antibiotikus. Atsižvelgę į tyrimų rezultatus,parengėme sergančiųjų opalige gydymo rekomendacijas Lietuvai, taip pat įsitraukėme į Europos H. pylori tyrimų grupės veiklą, dirbome tarptautiniuose projektuose. Mūsų tyrimai buvo pripažinti tarptautiniu mastu, kartu su kitais mokslininkais rengiau Europos H. pylori bakterijos sukeltų ligų diagnostikos ir gydymo rekomendacijas.

2006 m. Kopenhagoje vykusioje konferencijoje su Nobelio premijos laureatu, Helicobacter pylori bakterijos atradėju Bariu Maršalu (Barry Marshal; antras iš kairės)

Kai išsprendžiama viena problema, reikia ieškoti kitų problemų sprendimo būdų. Atkreipėme dėmesį, kad Vakaruose ir Lietuvoje vis dažniau sergama uždegiminėmis žarnyno ligomis, pavyzdžiui, opiniu kolitu ir Krono liga (jomis šiuo metu Lietuvoje serga apie 1200 žmonių). Drauge su 11 kolegų iš užsienio šalių 2002 m. Vienoje įsteigėme Europos opinio kolito ir Krono ligos draugiją, kuri labai prisidėjo prie šių ligų tyrimų. Opinio kolito ir Krono ligos kilmė kol kas nežinoma – manoma, kad jas gali sukelti genetinės mutacijos, pakitę mitybos įpročiai ir maisto gaminimo technologija (greitasis maistas, konservantai), perdėta higiena. Pagal higienos hipotezę, kuri yra viena populiariausių teorijų, aiškinančių autoimuninių ligų atsiradimo priežastis, dėl per didelės švaros mūsų kasdieniniame gyvenime daugėja alergijų ir autoimuninių ligų. Žmogaus imuninė sistema evoliucijos eigoje priprato gintis nuo aplinkoje esančių bakterijų. Todėl dėl perdėtos higienos sumažėjus bakterijų, imuninė sistema gali atakuoti savo organizmo audinius. Opinis kolitas ir Krono liga pažeidžia žarnyną ir kitus audinius (akis, sąnarius, odą). Nustatyta, kad sergant šiomis ligomis audiniuose ypač padaugėja vienos biologiškai aktyvios medžiagos (naviko nekrozės faktoriaus), skatinančios ir palaikančios žarnyno uždegimą. Mokslininkai sukūrė antikūnus, kurie šią medžiagą suriša. Šis naujas gydymo būdas pavadintas biologine terapija. Tai buvo perversmas medicinoje. Biologinė terapija vėliau pradėta taikyti ir sergantiems kitomis autoimuninėmis ir onkologinėmis ligomis gydyti.

Sergančiųjų opiniu kolitu ir Krono liga gydymui labai svarbūs ir genetiniai tyrimai. Ištyrus žmogaus genomą paaiškėjo, kad vieno nukleotido polimorfizmas tam tikruose genuose didina polinkį susirgti šiomis ligomis. Kadangi įvairių šalių gyventojų genetinis polinkis sirgti tam tikromis ligomis skiriasi, ėmėme kurti biobanką. Pradėjome rinkti ligonių kraujo mėginius, įstojome į Tarptautinį uždegiminių žarnyno ligų genetikos konsorciumą, kurio veikloje dalyvavo daugiau kaip dešimt garsiausių pasaulio universitetų. Šio tyrimo rezultatai paskelbti viename žinomiausių pasaulyje mokslo žurnalų „Nature“ (2012). Buvo nustatyti net 163 žmogaus genomo lokusų DNR pakitimai (iš jų 71 – anksčiau mokslininkams nežinomi), susiję su opinio kolito ar Krono ligos išsivystymu. Nustatėme, kad polinkį sirgti minėtomis ligomis sukeliantys genetiniai pokyčiai yra labai panašūs į sergančiųjų sunkiomis mikobakterijų sukeliamomis ligomis – tuberkulioze ir viduramžiais siautusiais raupsais. Išsivysčiusiose šalyse raupsais jau nesergama, labai sumažėjo sergamumas tuberkulioze, todėl sumažėjo ir organizmo imuninės sistemos stimuliacija šių bakterijų antigenais. Todėl organizmo imuninė sistema, nebeturėdama su kuo kovoti, atakuoja savo organizmo audinius – žmogus suserga opiniu kolitu. Šis mūsų darbas patvirtina „higienos hipotezės“ reikšmę autoimuninių ligų išsivystymui. Paskelbti straipsnį prestižiniuose mokslo žurnaluose „Nature“, „Science“ – kiekvieno bet kurios šalies mokslininko svajonė. Džiaugiuosi, kad ji išsipildė.

Tirdami šias žarnyno ligas plėtojome ir žarnyno mikrofloros tyrimus. Žarnyno bakterijų DNR visuma vadinama metagenomu. Jame užkoduota šimtą kartų daugiau genetinės informacijos negu žmogaus genome. Žmogaus genomas nustatytas 2003 m., o žmogaus metagenomas – vos prieš kelerius metus, nes yra daugiau kaip 1000 žarnyno bakterijų rūšių ir vos trečdalį jų galima išauginti mikrobiologiniais metodais. Šie tyrimai šiandien leidžia nustatyti daugybę ligų ir gydyti ligonius. Žinoma, kad žarnyno mikroflora pakinta ir sergant opiniu kolitu bei Krono liga. Tyrimo metu paaiškėjo labai įdomus dalykas – nutukusių ir antsvorį turinčių žmonių žarnyno mikroflora skiriasi. Tik kol kas neaišku, ar ji pakinta dėl polinkio į nutukimą, ar dėl didesnio suvartojamo maisto kiekio.

Palyginome sveikų lietuvių ir vokiečių žarnyno mikrobiotą. Pasirodo, lietuvių žarnyno mikrobiotos įvairovė trečdaliu didesnė už vokiečių. Tai patvirtina „higienos hipotezę“ – anksčiau Lietuvoje buvo kitos sanitarijos ir higienos normos, o žmogaus žarnyno mikrobiota susiformuoja gana greitai po gimimo, ji perimama ir iš motinos, ir iš aplinkos.

Kiti mūsų tyrimai susiję su retomis kepenų ligomis. Nemažai dėmesio skiriame kepenis pažeidžiančioms monogeninėms ligoms [2]: Vilsono ligai ir hemochromatozei (geležies pertekliaus organizme sukelta liga). Laiku jų nediagnozavus, dėl ūminio kepenų funkcijos nepakankamo, o vėliau kepenų cirozės mirdavo daug žmonių. Žinoma, kad Vilsono ligą gali sukelti 400 genetinių mutacijų. Nustatėme, kad 90 proc. Lietuvos pacientų būdinga viena iš jų. Taigi dabar diagnozuoti šią ligą lengviau, o nustačius šią mutaciją iškart galima gydyti ligonį. Džiaugiuosi, kad mūsų klinika pirmoji Baltijos šalyse įdiegė Vilsono ligos genetinę diagnostiką ir pirmoji Lietuvoje – hemochromatozės.

Tiriame ir kitas retas kepenų ligas, pavyzdžiui, kepenų venų trombozę. Prieš maždaug 10 metų pirmieji Baltijos šalyse įdiegėme kepenų kraujagyslių šuntavimo metodiką. Šis gydymo būdas daliai pacientų padeda išvengti kepenų transplantacijos.

Dar vieną unikalų tyrimą 2002 m. mūsų klinikoje atliko mano doktorantė (šiuo metu jau profesorė) Jūratė Kondrackienė. Jos atlikta palyginamąja studija buvo įrodytas ursodezoksicholio rūgšties, dar vadinamos meškų tulžies rūgštimi ir vartotos kinų liaudies medicinoje, efektyvumas gydant retą kepenų patologiją – nėščiųjų niežulį. Ši liga gimdymo metu gali sukelti rimtų komplikacijų ir net vaisiaus mirtį. Tyrimo išvadomis paremtas straipsnis buvo išspausdintas garsiame mokslo žurnale „Gastroenterology“. Dabar visame pasaulyje šis vaistas vartojamas nuo nėščiųjų niežulio. 

Gastroenterologų ir genetikų tyrimų rezultatai svarbūs kuriant vaistus, fundamentalieji tyrimai skatina naujų terapijos ir diagnostikos metodų kūrimą.

Prof. Limas Kupčinskas kartu su kolege prof. Jūrate Kondrackiene tiria ligonį

 Kas lemia medicinos srities tyrimų kryptis?

Manau, Lietuvoje ir kitose šalyse daromi labiausiai su tos šalies klinikine situacija susiję tyrimai, taip pat atsižvelgiama į tarptautines medicinos tyrimų kryptis. Bendradarbiaujant su užsienio mokslininkais ir medikais, galima pasiekti puikių rezultatų, bet būtina atsižvelgti ir į savo šalies ligonių poreikius.

Jūsų straipsniai publikuojami garsiausiuose mokslo žurnaluose. Ko reikia norint parašyti gerą mokslinį straipsnį?

Pagrindinis dalykas – gera idėja. Rekomenduoju nemokamą medicinos ir biologijos sričių straipsnių santraukų duomenų bazę „PubMed“, kur galima pasitikrinti savo idėjos naujumą, sužinoti, kas konkrečioje srityje jau padaryta ir ką naujo dar galima ištirti. Naudinga dalyvauti tarptautinėse konferencijose. Žinoma, reikia būti ne tik klausytoju, bet pačiam pristatyti pranešimus. Šioje aplinkoje lengviau kyla naujų idėjų. Nereikėtų nusiminti, jei pirmą kartą straipsnio nepriimtų. Vertėtų jį pataisyti pagal recenzentų pasiūlymus ir teikti dar kartą, gal į kitą žurnalą. Kad straipsnis būtų išspausdintas, reikia atkaklumo ir pastangų. Labai svarbu gautus tyrimų rezultatus paskelbti kuo greičiau. Savo doktorantams siūlau prieš pradedant daryti mokslinį darbą labai gerai jį apgalvoti ir metodiškai suplanuoti. Kaip sakoma, devynis kartus pamatuoti, o tik dešimtą kirpti.

Paskelbusiems daug straipsnių aukšto lygio žurnaluose pasiūloma recenzuoti kitų mokslininkų straipsnius. Tai patirtis, leidžianti suprasti, kas yra nauja, aktualu. Taip nuolat tobulėji. Noriu atkreipti dėmesį, kad straipsniai, parašyti bendradarbiaujant su kitų šalių mokslininkais, dažniausiai sulaukia daugiau dėmesio ir turi daugiau galimybių patekti į garsiausius žurnalus.

Ar Lietuvos pacientams prieinamas moderniausias gydymas?

Virškinimo ligų diagnostika ir gydymas Lietuvoje ir kitose Europos šalyse iš esmės nesiskiria. Drįsčiau pasakyti, kad Baltijos šalyse esame geriausi: turime dvi puikias specialistų rengimo įstaigas Kaune ir Vilniuje. 2011 metais Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) įsteigtas Virškinimo sistemos tyrimų institutas. LSMU Gastroenterologijos klinikoje gydomi įvairiomis virškinimo ligomis sergantys pacientai, ligoniai parengiami organų transplantacijai ir prižiūrimi po jos, siekiama taikyti naujausius diagnostikos ir gydymo metodus. Žinoma, kartais trūksta naujausių vaistų ir technologijų, tačiau pagalbą pacientui daugeliu atvejų suteikiame ne prasčiau nei Londone ar Stokholme.

Kaip vertinate gydytojų paruošimą Lietuvoje?

Nors studijos ilgos ir nelengvos, džiugu, kad šiandien mediko darbas vėl populiarus. Į šias studijas susirenka gabūs abiturientai. Medicinos studijų diplomas be jokių išlygų pripažįstamas visoje Europos Sąjungoje. O medicinos studijų kokybė Lietuvos universitetuose, mano nuomone, gera. LSMU studijas galima rinktis ir anglų kalba. Jos pritraukia studentus iš užsienio: nemažai jų yra iš Ispanijos, Švedijos, Vokietijos, Izraelio, Libano ir kt. Tačiau, palyginti su kai kuriomis ES šalimis, Lietuvoje yra trumpesnės rezidentūros studijos. Pavyzdžiui, Lietuvoje gastroenterologijos rezidentūros studijos trunka 4 metus, o Vokietijoje – iki 6 metų. Taigi mūsų rezidentai turi mokytis intensyviau.

Turite dėstymo užsienio universitetuose patirties. Ar juose medicinos studijų kokybė kitokia nei Lietuvoje?

Lankiausi daugelyje užsienio universitetų ir universitetinių ligoninių. Turtingesnėse šalyse viskas kompiuterizuota, labiau išvystyta elektroninė medicina, naudojama šiek tiek modernesnė įranga. Tačiau studentų, studijų lygis, pagrindiniai gydymo metodai yra labai panašūs. Todėl šiandien mes ne tik stengiamės perimti gerąją kitų šalių patirtį, bet ir galime dalytis savo pasiekimais.

Ką patartumėte mokiniams, ketinantiems rinktis medicinos studijas?

Nors dabar daug kas to nebenori, patarčiau mokytis matematikos. Manau, ji labai reikalinga ir medicinoje, ir daugelyje kitų sričių. Britų mokslininkų tyrimai atskleidė, kad yra ryšys tarp gydytojų pasiekimų ir jų baigiamųjų egzaminų matematikos pažymio. Medicinai, kaip ir matematikai, labai svarbus asociatyvus ir loginis mąstymas. Matematikos valstybinis egzaminas turėtų būti privalomas visiems, išskyrus, galbūt, meno mokyklų mokinius. Taip pat labai svarbios biologijos, chemijos, fizikos žinios. O specialybę reikėtų rinktis pagal savo sugebėjimus, polinkį ir įvertinus, ko reikia visuomenei. Medikui svarbu ne tik įgytos žinios, bet ir bendravimo įgūdžiai. Neretai konfliktinių situacijų kyla ne dėl medikų kompetencijos stokos, bet dėl bendravimo su pacientu, o tai turi didelės įtakos gydymo rezultatams.

Ką veikiate laisvalaikiu, jei jo lieka?

Laisvalaikiu lankausi klasikinės muzikos koncertuose, operose, spektakliuose, skaitau istorines knygas. Anksčiau žaisdavau krepšinį, buvau vienas iš pirmųjų burlenčių sporto entuziastų Lietuvoje. Dabar dažniau važinėju dviračiu ir plaukiu baidarėmis.

Ar apdovanojimai, o jų turite nemažai, yra Jums, kaip mokslininkui ir medikui, svarbūs?

Dauguma apdovanojimų yra ne mano vieno, o visos komandos darbo įvertinimas. Be abejo, jie yra svarbūs, tačiau dirbama juk ne dėl jų. Be to, visi apdovanojimai jau liko praeityje. Manau, reikia žiūrėti į priekį ir kiekvieną dieną ieškoti naujų dalykų, patarti doktorantams, kolegoms. Na, o jei reikėtų išskirti, manau, kad brangiausias apdovanojimas – nusipelniusio Lietuvai gydytojo vardas, nes svarbiausia mano darbe – bendravimas su pacientais ir galimybė jiems padėti taikant naujausius tyrimus.

Ačiū už pokalbį!

[1] Daugiau apie tai skaitykite žurnalo „Jaunasis tyrėjas“ ketvirtojo numerio straipsnyje „Kas lemia skrandžio ir dvylikapirštės žarnos ligas – mikrobai, genai... maistas?“.

[2]Monogeninės ligos – tai vieno geno sukeltos ligos.

Visos nuotraukos iš Limo Kupčinsko asmeninio albumo.

Straipsnis iš Jaunojo tyrėjo albumo (paskelbtas 2013 m. gruodžio 3 d.).