Ožkos Capra hircus. © André Karwath

Ne tik žmonės geba pažinti aplinką, mokytis ir turi ilgalaikę atmintį. Tai būdinga ir gyvūnams, pavyzdžiui, jie įsimena kelią į namus, iš tėvų jaunikliai mokosi medžioti, slėptis nuo plėšrūnų. Mokymasis stebint kitus ypač svarbus bendruomenėmis gyvenantiems gyvūnams. Tai leidžia sutaupyti laiko ir energijos. Gyvūnai kartoja kitų individų elgesį susiklosčius tam tikroms sąlygoms, tačiau apie tai, kada gyvūnai linkę labiau pasikliauti savimi, o kada kitais bendruomenės nariais, žinoma mažai. Ožkos – bendruomeniniai gyvūnai. Mokslininkai aiškinasi, ar jos geba mokytis ir ar mokosi iš kitų bandos narių, ar turi ilgalaikę atmintį. Gali būti, kad maniusieji, jog šie gyvūnai nėra itin protingi, turės pakeisti nuomonę. 

Kuo pasikliauti – savimi ar savais?

Ožkos gali gyventi gana sudėtingomis sąlygomis, pvz., kalnuotose ar labai sausose vietose, kur rasti ir pasiekti maistą sunku. Joms itin svarbu gebėti pažinti aplinką, todėl gali būti, kad jos tai daro mokydamosi iš bandos narių. Manoma, gyvūnų mokymuisi iš kitų įtakos gali turėti gyvūnų socialinis statusas grupėje, amžius, lytis. Baciadonna ir kt. (2013) tyrė, ar ožkos ieškodamos maisto pasikliauna gentainiais ir kaip jos elgiasi, kai jų ir kitų individų turima informacija viena kitai prieštarauja. Ožkų elgesys tirtas šiomis sąlygomis:

1. kai jos nežinojo, kur yra maisto, bet jam rasti galėjo pasinaudoti gentainių informacija,
2.  kai jų ir gentainių informacija apie maisto buvimo vietą skyrėsi.

Iš viso tirtos 28 įvairių veislių ir amžiaus ožkos (patinai ir patelės), kurios globos namuose kartu gyveno mažiausiai 8 mėnesius. Dienomis jos kartu ganėsi laukuose, o naktis po 1–3 ožkas leisdavo aptvaruose. Pusė tirtų ožkų buvo stebėtojos, o kita pusė – rodytojos. Ožkų socialiniam statusui įvertinti visa bendruomenė (apie 150 ožkų) stebėta metus laiko registruojant jų elgesį du kartus per savaitę. Fiksuoti ožkų susirėmimai, stumdymasis, agresija (pvz., badymasis ragais), atsiskyrimas nuo kitų individų. Pagal ožkų elgesį įvertintas 72 ožkų socialinis statusas. Kad tiriamosios ožkos tikrai būtų skirtingo socialinio statuso, tolesniems tyrimams buvo pasirinktos aukščiausią ir žemiausią statusą turinčios ožkos, kurios buvo rodytojos, ir vidutinio statuso ožkos – stebėtojos. Ožkų stebėtojų elgesys tirtas anksčiau aprašytomis sąlygomis po du kartus: vieną kartą jos stebėjo žemesnio statuso ožką, kitą kartą – aukštesnio. Tyrimai vyko lauke, kuriame įprastai ganėsi ožkos, pastatytame aptvare. Jį sudarė du gardai (1 pav., 1 ir 2) ir trys koridoriai (1 pav., 3–5).

1 pav. Aptvaro, kuriame vyko tyrimai, schema. Aptvarą sudarė du gardai (1 ir 2) ir trys koridoriai (3–5). 1 – gardas ožkai stebėtojai, 2 – gardas ožkai rodytojai. Gardas „2“ durimis ir turėklais sujungtas su koridoriumi „5“. Iš šio koridoriaus ožkos galėjo patekti į koridorių „3“ arba „4“ per vartelius, kurie priklausomai nuo tyrimo sąlygų buvo atverti arba užverti. Koridoriuose „3“ ir „4“ buvo padėta po kibirą su maistu. Kad ožka maisto neužuostų, jis buvo uždengtas dangčiu. Parengta pagal Baciadonna ir kt. (2013).

Ožkų mokymai. Ožkos rodytojos buvo išmokytos pasirinkti vieną koridorių. To pasiekta jame padėjus kibirą su maistu. Dalis ožkų buvo išmokytos maisto ieškoti koridoriuje „3“, o kita dalis – koridoriuje „4“. Mokymų pradžioje varteliai buvo atverti tik į tą koridorių, kurį ožka turėjo pasirinkti. Vėliau buvo atverti abeji varteliai. Mokymai truko dvi dienas iš eilės. Prieš tolesnius eksperimentus, kurių metu ožkas rodytojas turėjo stebėti kitos ožkos, joms buvo leista dar kartą prisiminti, kurio koridoriaus gale yra maisto, ir visos jos pasirinko reikiamą koridorių.

Eksperimentai. Vienas iš tyrimo uždavinių buvo nustatyti, ar ožka stebėtoja, nežinanti, kur yra maisto, pasirinks tą patį koridorių, kaip ir ožka rodytoja. Eksperimentai vyko praėjus savaitei po mokymų. Tyrėjai ožką stebėtoją uždarė garde „1“, o rodytoją – garde „2“. Po 90 sekundžių pastaroji buvo išleista iš gardo į koridorių „5“ ir į ją nukreiptas ožkos stebėtojos dėmesys (2 pav.). Kai ožka rodytoja pasiekė kibirą su maistu, ją išvedė iš aptvaro, o stebėtoją įleido į gardą „2“. Po 90 sekundžių durys iš jo į koridorių „5“ buvo atidarytos ir registruota, kurį koridorių pasirinko ožka (vartelius ožka turėjo peržengti bent jau priekinėmis kojomis). Ožka stebėtoja po eksperimento nebuvo apdovanojama maistu, kad nesusietų apdovanojimo su ožkos rodytojos elgesio kartojimu.

Kitas uždavinys buvo nustatyti, kuo pasikliauna ožkos: savo turima informacija ar kitų bandos narių. Pirmiausia ožkos stebėtojos mokytos maisto ieškoti viename iš koridorių (kitame nei ožkos rodytojos), o vėliau registruota, kur jos ieškojo maisto po to, kai kitame koridoriuje matė ožką rodytoją.

Tyrimo rezultatai nepatvirtino mokslininkų hipotezės – ožkos, nežinančios, kur yra maisto, nepasikliovė gentainiais. Dešimt iš keturiolikos ožkų vieno eksperimento metu maisto ieškojo viename koridoriuje, o kito – kitame. Taip jos tyrinėjo aplinką, o ne kartojo gentainių elgesį. Ar tokie tyrimo rezultatai rodo, kad ožkos maisto paieškoms nenaudoja bendruomeninės informacijos? Gali būti, kad tokiam ožkų elgesiui įtakos turėjo eksperimento struktūra. Jei ožkos būtų galėjusios iškart prisijungti prie ėdančių gentainių, galbūt jos tai ir būtų padariusios. Kad gentainių elgesio (ne)kartojimas priklauso nuo jų socialinio statuso, nenustatyta. Gal dominuojančios ožkos prasčiau nei nedominuojančios ieško maisto, todėl kiti bandos nariai jomis nepasikliovė?

2 pav. Ožkų tyrimai. © Elodie Briefer

Darbo autorių hipotezė, kad ožkos labiau linkusios pasikliauti savo turima informacija, nei kitų gentainių, pasitvirtino. Išmokusios maisto ieškoti viename iš koridorių ožkos dažniausiai jį ir pasirinkdavo, o ne sekdavo paskui gentainius (86 proc., 12 ožkų iš 14). Tam ožkų rodytojų socialinis statusas įtakos neturėjo. Tikėtina, kad paties individo įgyta informacija yra patikimesnė dėl tiesioginės jo sąveikos su aplinka. O bendruomeninė informacija gali būti kaip išeitis, kai pačiam individui pažinti aplinkos nepavyko. Žinoma, kad žolėdžiai vieni iš kitų mokosi pasirinkti maisto šaltinį, vengti nuodingo maisto, plėšrūnų. Tačiau galbūt jie vieni iš kitų mokosi tik tam tikromis aplinkybėmis (Baciadonna ir kt. 2013).

Ilgai atsimena

Būtinybė rasti maisto, įsiminti vietas, kur jo yra, atpažinti plėšrūną, vengti pavojaus turėjo įtakos gyvūnų aplinkos pažinimo raidai. Tirdami gyvūnų pažinimo galimybes ir mechanizmus, mokslininkai daugiausia dėmesio skiria dideles smegenis (palyginti su gyvūno mase) turintiems gyvūnams, pavyzdžiui, primatams ir paukščiams, o kitais gyvūnais, pvz., kanopiniais, domimasi daug mažiau. Briefer ir kt. (2014) tyrė naminių ožkų Capra hircus gebėjimą pažinti ir ilgalaikę atmintį. Darbo autoriai siekė atsakyti į klausimus:

·        ar naminės ožkos gali išmokti atlikti sudėtinę užduotį,

·         ar gali ilgam laikui įsiminti, kaip tą užduotį atlikti,

·        ar gali išmokti atlikti užduotį stebėdamos gentainius.

Iš viso tirta 12 ožkų (5 patelės ir 7 patinai). Dienomis jos ganydavosi laukuose visos kartu arba padalytos į dvi grupes, o naktis po vieną arba 2–3 leisdavo aptvare. Ožkos buvo šeriamos šienu, žole, vaisiais, daržovėmis. Eksperimento metu ožkos turėjo išmokti pasiimti maisto iš permatomos dėžės, pritvirtintos prie gardo sienos 1 m aukštyje (3 pav.). Joje esančiame nedideliame inde buvo padėta maisto. Kad ožkos maistą užuostų ir į jį atkreiptų dėmesį, buvo padaryta anga. Iš dėžės į dubenį, kurį ožkos lengvai pasiekdavo, maisto įkrisdavo tik tada, kai jos ištraukdavo svirtį ir pakeldavo ją į viršų (4 pav.).

3 pav. Tyrimuose naudota dėžė, kurioje buvo maisto. Parengta pagal Briefer ir kt. 2014.

4 pav. Ožka turėjo ištraukti svirtį (a), pakelti ją aukštyn (b), tada į dubenį įkrisdavo maisto (c). Parengta pagal Briefer ir kt. 2014.

Tyrime dalyvavo trys grupės ožkų: rodytojos (N = 5), stebėtojos (N = 4) ir kontrolinės grupės (N = 3). Visų grupių ožkos vienodai mokytos iš dėžės paimti maisto, išskyrus tai, kad prieš kiekvieną eksperimentą ožkos stebėtojos matė, kaip tai daro ožkos rodytojos. Pirmiausia gyvūnai pratinti prie įrenginio, parodyta, kur yra maisto. Per mokymų pirmą etapą svirtis buvo ištraukta, o kad maisto įkristų į dubenį, ožkos turėjo ją pakelti. Per kitą mokymų etapą ožkos pačios snukiu turėjo ištraukti svirtį ir ją pakelti. Jei ožka tris kartus iš eilės atliko užduotį, buvo laikoma, kad ji išmoko ją atlikti. Tai padaryti pavyko devyniems eksperimento dalyviams[1]. Tam prireikė vidutiniškai 12 bandymų (nuo 8 iki 22 bandymų) ir 4 dienų (3–6 dienos).

Ožkos stebėtojos ir rodytojos aptvaruose gyveno kartu ir buvo laikoma, kad jos sugyvena. Prieš kiekvieną eksperimentą ožka stebėtoja matė, kaip gretimame aptvare tris kartus iš eilės maisto iš dėžės pasiima ožka rodytoja. Po to pastaroji buvo išvedama iš aptvaro, o stebėtoja turėdavo atlikti užduotį. Jei ožkos mokosi vienos iš kitų, mačiusios užduotį atliekančius gentainius ožkos turėtų išmokti ją atlikti greičiau, bet joms prireikė tiek pat laiko. Tačiau teigti, kad šie gyvūnai vieni iš kitų nesimokė, negalima, nes tik su dviem ožkom stebėtojom tyrimai buvo atlikti iki galo. Tirtų individų amžius (jauniausias 5 metų, seniausias – 15), lytis, veislė gebėjimui išmokti įtakos neturėjo.

Tirta, ar šios ožkos praėjus keliems mėnesiams prisimena, kaip iš dėžės pasiimti maisto. Pirmieji atminties tyrimai buvo atlikti po mokymų praėjus 26–33 dienoms (tirtos 9 ožkos), o antrieji – 281–311 dienų (tirtos 8 ožkos). Norint sužinoti, ar ožkos vis dar prisimena išmoktą užduotį, vienos iš jų atmintis buvo įvertinta praėjus 168 dienoms. Vėliau šios ožkos atmintis tirta dar po 139 dienų. Palyginus laiką, kurio prireikė užduočiai atlikti per mokymų paskutinius tris bandymus, maždaug po mėnesio ir po dešimties mėnesių, paaiškėjo, kad ožkos turi labai gerą atmintį. Eksperimentų, kuriais tirta atmintis, metu visos ožkos užduotį išsprendė pirmuoju bandymu. Tam prireikė mažiau nei 2 min. – daug mažiau, nei kai atliko užduotį pirmą kartą mokymų metu (Briefer ir kt. 2014).

Atsimena savo vaikus

Ar gyvūnai atpažįsta vieni kitus? Jei taip, tai kaip? Grupėmis gyvenantiems gyvūnams, kuriems būdingas tėvų rūpinimasis palikuonimis, atpažinti vienam kitą labai svarbu. Iš toli jie vieni kitus gali atpažinti pagal garsus. Šis gebėjimas išsivysto labai greitai – pirmomis valandomis ar dienomis po jauniklių atsivedimo. Atpažinti gentainius svarbu ir individams, išsiskiriantiems tam tikram laikui, pvz., dėl žiemojimo, migravimo, taip pat gyvūnams, gyvenantiems grupėmis, kurių sudėtis nuolat kinta. Tokie gyvūnai susiburia ir vėl išsiskiria, pvz., susirenka vienoje vietoje miegoti ir išsiskiria ieškodami maisto.

Briefer ir kt. (2012) aiškinosi, ar ožkos atpažįsta savo jauniklių balsus (5 pav.). Tyrime dalyvavo 9 ožkos, su kuriomis jų jaunikliai kartu gyveno iki 5–6 mėnesių. Darbo autoriai tyrė ožkų ilgalaikį gebėjimą atpažinti jauniklių balsus. Tam registruota ožkų reakcija į 5 savaičių jauniklių balsų įrašus po jų atsivedimo praėjus 5 savaitėms (1 eksperimentas) ir 12–18 mėnesių (2 eksperimentas). Pastarojo eksperimento metu ožkos jau turėjo kitų palikuonių. Kaip kontrolinis ožkų atsakas į balsus buvo jų reakcija į gentainių jauniklių, gyvenančių tame pačiame aptvare, balsus. Tikėtasi, kad jei ožkos atpažins savo vaikus, į juos reaguos stipriau, nei į svetimus.

5 pav. Ožkos Capra hircus su jaunikliais. © André Karwath

Buvo įrašyti vidutiniškai 35 dienų amžiaus (nuo 33 iki 39 dienų) tiriamųjų ožkų jauniklių ir vidutiniškai 20 dienų (8–38 dienos) amžiaus gentainių jauniklių balsai. Ožkoms būnant aptvaruose buvo paleidžiamas 30 sekundžių trukmės įrašas. Pirmo eksperimento metu jaunikliai buvo atskirti nuo motinų (vieni kitų nematė ir negirdėjo). O antro eksperimento metu jaunikliai nuo motinų nebuvo atskirti, kad tai neturėtų įtakos ožkų reakcijai į įrašą. Reakcija į savo jauniklių ir į gentainių jauniklių balsus tirta tą pačią dieną 5–10 minučių intervalu atsitiktine tvarka. Ožkos filmuotos 5–10 metrų atstumu. Ožkų reakcija įvertinta pagal tai, kiek laiko jos žiūrėjo garsiakalbio link, kiek delsė žiūrėti, kiek delsė atsakyti į įrašą garsu, jų atsako garsų skaičių.

Į jauniklių balsus motinos labiau reagavo (pvz., greičiau pažiūrėjo ir ilgiau žiūrėjo į garsiakalbį, daugiau skleisdavo garsų) po jų atsivedimo praėjus 5 savaitėms, nei po 12–18 mėnesių. Tačiau jų reakcija į gentainių jauniklių balsus buvo silpnesnė nei į savo jauniklių. Tyrimo rezultatai rodo, kad ožkos bent metus po jauniklių atjunkymo prisimena jų balsus. Tik neaišku, kodėl ožkos juos taip ilgai atsimena. Galbūt tai padeda išvengti tėvų ir vaikų kryžminimosi. Tyrėjai atliko ožkų abiejų vadų jauniklių, taip pat gentainių jauniklių balsų analizę. Ji parodė, kad tos pačios ožkos jauniklių balsai yra panašesni, nei skirtingų ožkų jauniklių balsai, tačiau atskiriami. Todėl mažai tikėtina, kad ožkos galėjo supainioti savo jauniklių balsus (Briefer ir kt. 2012).

Literatūra

Baciadonna L., McElligott A. G., Briefer E. F. 2013, Goats favour personal over social information in an experimental foraging. PeerJ, 1:e172 http://dx.doi.org/10.7717/peerj.172.

Briefer E. F., Haque S., Baciadonna L., McElligott A. G. 2014, Goats excel at learning and remembering a highly novel cognitive task. Frontiers in Zoology, 11, 20.

Briefer E. F., Padilla de la Torre M., McElligott A. G. 2012, Mother goats do not forget their kidsʼ calls. Proceedings of The Royal Society B, doi: 10.1098/rspb.2012.0986, http://rspb.royalsocietypublishing.org/content/early/2012/06/15/rspb.2012.0986.full