Julius Bogomolovas – ES jaunųjų mokslininkų konkurso dalyvis, 2004 m. tarptautiniame etape laimėjęs specialųjį prizą. Šiandien Julius dirba Kalifornijos universitete San Diege ir ieško būdų gydyti itin dažną sveikatos sutrikimą – širdies nepakankamumą. Labai džiaugiamės, kad savo užimtoje dienotvarkėje mokslininkas rado laiko atsakyti į Jaunojo tyrėjo klausimus ir pasidalinti savo įžvalgomis su mokiniais, moksliniame kelyje žengiančiais pirmuosius žingsnius.

Kaip ėjosi Jūsų kaip mokslininko kelias? Ar kokios nors įtakos pasirinkimams turėjo ES jaunųjų mokslininkų konkursas? Kokių prisiminimų turite iš to meto ir konkurso?

Iš tiesų ES jaunųjų mokslininkų konkursas turėjo lemiamos reikšmės mano tolimesnei mokslininko karjerai. Laimėjęs Lietuvos etapą išvykau į Dubliną, pats atvykau, bet mano pristatymui pagaminti ir atspausdinti plakatai – ne. Per nesusipratimą jie nuskrido į Gruziją ir tiek juos temačiau. Žinoma labai nuliūdau, bet galbūt tai ir lėmė, kad laimėjau specialųjį prizą – viešnagę Europos Molekulinės Biologijos Laboratorijoje (EMBL) Heidelberge. Pirmoji viešnagė man labai patiko, pasiprašiau dar, jau ilgesniam laikui. Išvažiuojant, kolegos sako: „Jeigu taip patinka, tai gal ir studijuok Heidelbergo universitete“. Sakau: „Gerai“. Nors buvau prasčiausias mokinys vokiečių kalbos klasėje, bet vienintelis išvažiavau studijuoji bakalauro į Vokietiją, žinoma, vokiečių kalba. Mano vokiečių kalbos mokytoja visad pasakodavo šią mano sėkmės istoriją. Nors iš pradžių buvo sunku, nes reikėjo paraleliai su biologijos studijomis mokytis ir vokiečių kalbos, bet tęsiami darbai EMBL atpirkdavo sunkumus. Taip laimėtas ES jaunųjų mokslininkų konkursas lėmė, kad vėliau pradėjau savo doktorantūros studijas Liverpulio universitete, nors toliau didžiąją laiko dalį dirbau Heidelberge ir gavau Marijos Kiuri individualią stipendiją podokturantūrinei stažuotei, kuri „atgabeno“ iki San Diego, kur pasibaigus stipendijai ir sugrįžau.

Viename interviu esate labai gražiai save pavadinęs „sudužusių širdžių daktaru“. Papasakokite, kokia veikla ir tyrimais užsiimate šiuo metu? Kodėl pasirinkote būtent šią sritį?

Esu mokslininkas, kuris ieško naujų būdų gydyti širdies nepakankamumui arba užkirsti jam kelią. Širdies nepakankamumas, paprastai tariant, yra būklė, kada širdis dirba nepakankamai, kad patenkintų kasdienius organizmo poreikius. Nors pati problemos šerdis yra susilpnėjusi širdies raumens veikla, dabartiniai medikamentiniai gydymo būdai iš esmės gydo aplinkui – pritaiko organizmą prie negaluojančios širdies. Tad yra didelis poreikis ir vis dar mažai rezultatų, kuriant naujus širdies nepakankamumo gydymo būdus, kurie tiesiogiai gydytų patį širdies raumenį. Norėdami sukurti naujus vaistus nuo širdies nepakankamumo, ieškome naujų baltymų, kurie galėtų būti molekuliniai taikiniai naujiems vaistams. Tiriame, kokį molekulinį sraigtelį būtų galima pataisyti, kad nesilptų širdies raumuo.

Širdies tyrimus pasirinkau gana atsitiktinai. Sako, nėra tokio dalyko, kaip nemokami pietūs. Taip ir man nutiko. Grupė EMBL, kurioje dirbau, kėlėsi į Miuncheną, o aš nenorėjau kartu – pradėjau ieškotis pakaitos. Gandas pasklido ir būsimo vadovo brolis, pakvietė nemokamų pietų ligoninės valgykloje. Taip aš pradėjau dirbti pas profesorių Siegfriedą Labeitą. Nors skersaruožių raumenų tyrimų nebuvo mano planuose, bet pradėjau dirbti šiame įdomiame, mažai ištirtame ir aktualiame tyrimų lauke ir niekada nesigailėjau savo pasirinkimo.

Kuo Jums įdomus jūsų darbas? Ar yra sudėtingų, varginančių dalykų?

Jau nuo mažų dienų mane žavėjo mokslininko darbas. Net būtų sunku paaiškinti, kodėl, nes tai toks ankstyvas susižavėjimas, kuris iki šiol nepraeina. Nors dažnai užmirštu, bet kasdien dirbu ten, kur pasibaigia žmonijos žinios ir, jei pasiseka, šiek tiek pastumiu tų žinių ribas. Galbūt dėl to man patinka matyti, kaip kiti mokslininkai cituoja mano darbus arba jais remiantis pradedamos klinikinės studijos. Gera žinoti, kaip mano darbai tiesiogiai ar ne taip tiesiogiai prisideda prie aktualių žmonijos problemų sprendimo. Galbūt įdomiosios mokslininko darbo savybės ir yra varginančios. Bent jau man yra labai sunku uždaryti laboratorijos duris ir pamiršti apie nepasisiekusį eksperimentą ar netikėtą rezultatą, tad grįžtant ar grįžus namo dažnai vis dar mintimis būnu laboratorijoje.

Dirbate San Diege, JAV? Ar pasiilgstate Lietuvos?

Taip, dabar dirbu Kalifornijos Universitete San Diege. Išties pasiilgstu Lietuvos. Senais ikikovidiniais laikais atskrisdavau bent du kartus per metus. Tikiuosi greitu laiku vėl pradėsiu dažniau lankytis. Bet net ir nebūnant fiziškai Lietuvoje palaikau intensyvius tiek asmeninius, tiek profesinius ryšius. Pajuokaujant, galima sakyti naudojau Zoom, kai tai dar nebuvo „cool“. Labai džiaugiuosi intensyviais ryšiais su VU. Mano buvusi bakalaurantė Ieva pasirinko mane savo daktarinės disertacijos vadovu ir puikiai tvarkosi su savo disertacija, net ir per šiuos keistus kovidinius laikus. Labai džiaugiuosi, kad prisidedu prie žinduolių genomo redagavimo centro kūrimo VU GMC. Tad nors ir nuotoliniu būdu, bet nesu nutolęs nuo Lietuvos.

Gal galite palyginti, ar labai ir kuo skiriasi darbas JAV ir Lietuvos mokslo įstaigose, laboratorijose?

Apibendrinus galima sakyti, kad JAV tiesiog yra daugiau pasitikėjimo mokslininkėms ir mokslininkais nei ES.  Kaip gerai suformulavo mano skyriaus vadovas, JAV tu esi administracijos klientas, o klientas visada teisus. Jeigu finansuojanti organizacija įvertino tavo tyrimo pasiūlymą ir nusprendė finansuoti – niekas administracijoje nekvestionuoja, kaip ir kam tu tuos pinigus leisi. Administracija, žinoma, pasiims neblogą kąsnelį, bet tikrai padės tuos pinigus išleisti. Dėl to gali greitai ir be didelio popierizmo įsigyti tau reikalingų reagentų ir prietaisų, tad nereikia ilgai laukti ir eikvoti energijos tokiems reikalams, o gali susifokusuoti į mokslą. Mano galva, JAV tyrimų centrai yra labiau dinamiški. Juk didelė mokslinė įstaiga – tai ne tik jau gavusių Nobelio premiją, bet ir ateities laureatų laboratorijos. Tad JAV tyrimo infrastruktūra yra geriau išvystyta ir plačiau prieinama ne tik laureatams, bet ir jauniems mokslininkams.

Kas Jus įkvepia gyvenime ir profesinėje veikloje? Ar yra žmonių, mokslininkų, kurių pasiekimais labiausiai žavitės?

Mane asmeniškai žavi ir stebina žmonės, kurie turi kilnų pašaukimą ir beatodairiškai jo siekia. Toks pavyzdys galėtų būti Marija Kiuri (Marie Curie), apie kurios gyvenimo istoriją sužinojau dar vaikystėje perskaitęs jos dukters rašytą biografiją. Artimoje aplinkoje toks pavyzdys būtų krikšto tėtė neonatologas Arūnas Liubšys ar močiutės sesuo Onutė Norvaišaitė, jų beatodairiškas siekimas geriausio pacientams, dažnai ignoruojant hierarchijas ir einant prieš status quo.

Kokią vietą Jūsų gyvenime apskritai užima mokslas? Ką veikiate laisvalaikiu?

Nors man mokslininko darbas yra daug daugiau nei nuo 9 iki 17 valandos pirmadieniais–penktadieniais, tai nereiškia, kad neturiu kitų veiklų. Mano didžiausias hobis yra plaukimas, kuris buvo vienas iš faktorių rinktis San Diegą. Čia puikios sąlygos plaukioti: trys baseinai universiteto miestelyje, puiki plaukimo programa su trimis treniruotėmis per dieną veteranams ir vandenynas, kuriame plaukioju ištisus metus. Kasdienybėje mokslininko darbas panašus į virtuvės šefo, gal dėl to patinka gaminti. Abu darbai reikalauja rankų miklumo, chemijos, fizikos ir biologijos išmanymo, tikslumo, ir žinoma jausmo, kur, kiek ir kada galima improvizuoti.

Kokios asmeninės savybės labiausiai padeda ir trukdo mokslinėje veikloje?

Manau, žinių siekimas ir užsispyrimas yra savybės, kurios padeda mano darbe. Eksperimentai ne iškart pavyksta ir juos reikia kartoti – tam reikia užsispyrimo. O tam, kad suprastum, kodėl jie nepavyksta, reikia ieškoti naujų žinių. Trukdo, manau, pedantiškumas – viską noriu padaryti pats „taip, kaip reikia“, dėl to sunkiai dalinuosi darbais su kitais. Paroje visgi yra tik dvidešimt keturios valandos ir norint efektyviai judėti pirmyn – reikia išmokti dalintis darbais bei skirti daugiau laiko kolegoms mokyti.

Nepamirštate dabartinių Jaunųjų tyrėjų, esate įsteigęs specialųjį prizą ES jaunųjų mokslininkų konkurso dalyviams, kuris kasmet įteikiamas vienam laimėtojui? Kodėl Jums tai atrodo svarbu? Koks prizo tikslas?

Galiu drąsiai sakyti, kad ES jaunųjų mokslininkų konkursas reikšmingai prisidėjo prie mano mokslinės karjeros. Labai noriu, kad šis konkursas galėtų paskatinti ir kitų karjeras. Kaip vilnietis, dažnai neįvertindavau, kokioje privilegijuotoje vietoje gyvenau. Tad šis prizas yra skirtas dalyviams iš mažesnių Lietuvos miestelių, kuriems reikia papildomų lėšų pasiekti tyrimų infrastruktūrą sukauptą didesniuose miestuose.

Kokie Jūsų ateities planai ir didžiausias tikslas? Kaip save įsivaizduojate, tarkime, po penkerių metų?

Didžiausias tikslas – pamatyti mano tyrimų pagrindu sukurtus naujus vaistus, skirtus gydyti ir stabdyti širdies nepakankamumą. Šiuo metu, jaučiu, esu pasiruošęs naujam karjeros laipteliui – noriu pradėti kurti savo tyrimų grupę. Tikiuosi, kad po penkerių metų galėsiu džiaugtis sėkmingai dirbančia darbo grupe, žingsnelis po žingsnelio artėjančia prie naujų širdies nepakankamumo gydymo būdų.