Prof. Vytautas Balevičius prie branduolių magnetinio rezonanso spektrometro superlaidausis magneto
Geros nuotaikos ir humoro jausmo nestokojantis, studentų ir kolegų mėgstamas profesorius, Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto dekanas, Bendrosios fizikos ir spektroskopijos katedros vadovas habil. dr. Vytautas Balevičius sako, kad jo gyvenime puikiai dera mokslinis ir akademinis darbas. Profesorius pritaria populiariai tarp mokslininkų nuomonei, kad tinkamai pasirinkus gyvenimo kelią niekada neteks dirbti, nes tai bus ne darbas, o malonumas. Šiemet profesoriaus V. Balevičiaus mokslinis darbas įvertintas Lietuvos mokslo premija.
Žinoma, šis apdovanojimas man svarbus. Jį gali gauti turbūt tik kartą gyvenime. Džiaugiuosi, kad buvo įvertintas daugelio metų darbas. Šis apdovanojimas ne tik papuošia gyvenimo aprašymą, jis svarbus ir akademinei veiklai. O piniginė premija leis pakeliauti, pasaulio pamatyti.
Kaip nutiko, kad tapote mokslininku? Kodėl pasirinkote fiziką?
Visų pirma susidomėjau fizika, nors tada negalvojau, kad tapsiu mokslininku. Viskas prasidėjo dar mokykloje. Tuo metu atsirado tranzistorius – nedidelis įtaisas, pakeitęs radijo lempas. Visi tada konstravo kokius nors imtuvus. Ir aš susidomėjau radiotechnika, ėmiau lankyti Jaunųjų technikų stotį Vilniuje (dabar Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras – aut. past.). Tačiau radiotechnika nebuvo vienintelis mano pomėgis, norėjosi ne tik ką nors konstruoti, bet ir sportuoti. Tai suderinti padėjo tuomet atsiradęs sportas, vadinamas lapių medžiokle. Tai varžybos, kurių metu ieškoma ne vėliavėlių pagal žemėlapį, o paslėptų radijo siųstuvų – lapių. Sėkmė tokiose varžybose priklauso ne nuo greito bėgimo, bet nuo kuo silpnesnius signalus gaudančio imtuvo. Tarp šio sporto mėgėjų buvo žmonių, studijavusių VU Fizikos fakultete. Jie mane ir atvedė į šias studijas, sakydami, kad geresnio kelio tikrai nerasiu. Tada maniau, kad būsiu inžinierius, bet pasukau mokslo keliu. Universitete patekau į kolektyvą, sprendusį mokslines problemas, pradėjau gilintis į mokslinius tyrimus, apgyniau daktaro disertaciją. Taip ir likau universitete, kuriame dirbu iki šiol.
Ką šiandien tiria fizikai? Kuo ši mokslo sritis ypatinga? Kokios jos perspektyvos?
Labai mėgstu posakį: fizikai – tai sutechnokratėję filosofai. Aristotelio laikais fizika ir filosofija buvo kone vienas ir tas pats: stebi aplinką ir bandai paaiškinti tai, ką matai. Kaip atsiskyrė filosofų ir fizikų keliai? Aplinką matome, kai nuo daiktų atsispindėjusi šviesa patenka į akį. Bėgant šimtmečiams atsirado filosofų, suvokusių, kad šis informacijos srautas yra beveik išsemtas ir ribotas. Pradėta svarstyti, kad gal daug daugiau sužinosime apie objektą, jei jį apšviesime infraraudonaisiais arba rentgeno spinduliais. Akys šių spindulių nemato, todėl prireikė prietaisų, galinčių jas pakeisti. Taip atsirado technokratai, pradėję kurti įvairius prietaisus, tirti medžiagas ir registruoti gautą informaciją. O iš to išsivystė fizika. Girdėjau posakį: „Jei pasaulį sukūrė Dievas ar Visatos protas, tai filosofų užduotis – išsiaiškinti, kodėl jis tai sukūrė, o fizikų – kaip jis tai sukūrė“.
Šiandien vienas svarbiausių fizikos tikslų – kurti įrangą ir prietaisus, leidžiančius sukelti ir registruoti labai didelių energijos pokyčių vyksmus. Tikriausiai dauguma jaunųjų tyrėjų girdėjo apie Didįjį hadronų priešinių srautų greitintuvą ir naujausius eksperimentų rezultatus. Kitas fizikų tikslas – nuodugniai pažinti molekulių, atomų pasaulį. Paaiškėjo, kad labai perspektyvūs neutronų tyrimai. Greitu laiku pradės veikti dar vienas unikalus prietaisas – naujos kartos neutronų šaltinis, kurį galime laikyti Europos fizikų iššūkiu visam likusiam pasauliui. Šis neutronų šaltinis mokslinių tyrimų centre„European Spallation Source“ Lunde, Švedijoje leis atlikti įvairius nano‑ ir mezoskopinių atominių ir molekulinių sistemų tyrimus. Žinoma, tokie projektai labai brangūs ir net turtingos šalys, pavyzdžiui, Vokietija, Prancūzija, negali jų vienos sau leisti. Todėl kuriami bendri kelių valstybių projektai. Būtų naivu manyti, kad Lietuva galėtų vykdyti tokio lygio projektus, tačiau mes galime ir tikiu, kad turėsime galimybių prie jų prisidėti.
Papasakokite apie savo tyrimus.
2003 metais su Vokietijos ir Slovėnijos mokslininkais Grenoblyje, Prancūzijoje, tyrėme neutronų difrakciją monokristaluose,turinčiuose vandenilinių ryšių. Atrodo, kad visi žino, kas yra vanduo. O kaip surištos vandens molekulės? Chemikai sako, kad vandenilis yra vienvalentis. Bet taip yra ne visada. Jei vandenilis yra donorinėje molekulėje, o kita molekulė gali būti protonų akceptorius, vandenilis gali sudaryti antrą silpną ryšį su akceptoriaus molekule. Jei sąlygos dar palankesnės, vandenilio atomo protonas gali pereiti iš vienos molekulės į kitą, tai vadinama protono pernaša. Kristalų struktūra tiriama rentgeno spinduliais, bet tai nesuteikia informacijos, kur glūdi vandenilio atomo protonas. Neutronų spinduliuotė gali padėti tai sužinoti. Tyrimų Grenoblyje metu mes ir nustatėme, kur „sėdi“ protonas. Tikiuosi, tyrimų centras „European Spallation Source“ suteiks Lietuvos mokslininkams daug galimybių atlikti šios srities tyrimus.
Apskritai, vandenilinis ryšys ir protono pernaša – labai įdomus dalykas. Prieš maždaug 10 metų atsirado medžiagos – joniniai skysčiai. Tai kambario temperatūroje skystos medžiagos, kurias sudaro vien tik teigiami ir neigiami jonai ir nė vienos neutralios dalelės. Naudojant šias medžiagas galima sukurti daugybę naujų dalykų, pavyzdžiui, jutiklius – dirbtinius nosį, liežuvį, kurie fizikinių parametrų atsaką naudoja kvapui arba skoniui atpažinti. Šios medžiagos tiriamos spektrometriniais metodais. Jomis šiuo metu domiuosi labiausiai. Mano tyrimų sritis – magnetinio branduolių rezonanso spektroskopija. O kolegos daro ir kitų sričių tyrimus, pavyzdžiui, Bendrosios fizikos ir spektroskopijos katedroje pasitelkus infraraudonųjų spindulių mikroskopinį vaizdinimą tiriama inkstų akmenų cheminė sudėtis, atpažįstamos vėžinės ląstelės, o taikant elektronų sukininio rezonanso spektroskopiją tiriami laisvieji radikalai, vaidinantys labai svarbų vaidmenį cheminėse reakcijose ir gyvojoje gamtoje.
Ar fizikoje, kaip ir daugelyje kitų mokslo sričių, egzistuoja mados?
Tikrai taip. Tačiau jų vaikytis dažniausiai neverta. Kai pradedama manyti, kad kuri nors tyrimų kryptis yra svarbiausia, jai skiriamas didžiausias finansavimas. O kitos tos mokslo srities tyrimų kryptys visiškai pamirštamos. Mano nuomone, nė vienos jų negalima pamiršti, nes niekada nežinai, kur gali kilti naujas proveržis.
Kuri mokslinio darbo dalis Jums patinka labiausiai?
Eksperimentinės fizikos mokslinio darbo įdomiausia dalis – eksperimentas. Tačiau pastebiu, kad jaunesni fizikai su šia mokslinio darbo dalimi susitvarko greičiau, o aš geriau padarau kitus darbus – sisteminu literatūrą, parašau straipsnį, apibendrinu išvadas. Paprastai darbo grupė pasiskirsto visus darbus. Tokia yra pasaulinė praktika, tyrimų vadovai labai retai patys daro eksperimentus, nors, kai buvau jaunesnis, tai buvo mano mėgstamiausias darbas.
Prof. V. Balevičius Jaunųjų tyrėjų vasaros mokykloje
Ar fizikos studijos Lietuvoje populiarios?
Fizika patinka žmonėms, nuolat klausiantiems „kodėl?“ ir ieškantiems atsakymų. Esu įsitikinęs, kad fizikos studentai – labai ypatingi. Apie fizikų dienas FiDi girdėjo turbūt kiekvienas vilnietis. Šį renginį organizuoja labai kūrybingi žmonės. Štai vienąkart jie sukūrė didžiausius pasaulyje šachmatus – karaliaus aukštis buvo beveik 5 metrai, kitai šventei – didžiausias pasaulyje raides, bėgiais ore nuo Fizikos fakulteto iki bibliotekos važinėjantį traukinuką. Štai kokie žmonės studijuoja fiziką J. Žinoma, šia veikla jie užsiima po paskaitų. Į VU studijuoti fizikos įstoja abiturientai, turintys aukščiausius balus. Kasmet šešias fizikos krypties studijų programas pradeda studijuoti apie 200 studentų. Su jais dirbant kartais net baisu darosi, ar šiems protingiems jauniems žmonėms tikrai įdomu manęs klausyti, ar neims kuris nors žiovauti...
Ar sunku mokyti ir mokytis fizikos? Kaip stengiatės sudominti studentus?
Dirbti su studentais – didelis malonumas. Drauge su jais mokausi visą gyvenimą. Su kiekvienu studentu dažniausiai tenka dirbti individualiai. Fizika yra nelengva, tačiau įdomi mokslo sritis. Daug dėmesio skiriama moksliniam darbui, tarptautiniams projektams, kūrybinėms laboratorijoms, kurių tikslas kurti ne tik specifinius, tik fizikos sričiai reikalingus prietaisus, bet ir plačiau taikomus.
Gal tik dešimtadalis studijuojančių fiziką tampa profesionaliais fizikais, kiti įgytas žinias taiko įvairiose gyvenimo srityse. Lietuvoje fizikai užima netgi aukščiausius valstybės valdymo postus, eina aukštas pareigas energetikos, telekomunikacijų, informacinių ir aukštųjų technologijų srityse. Kai kas net pajuokauja – ak jau tas fizikų klanas... Studijuojantys fiziką tikrai turi ką veikti – jie ne tik kaupia teorines žinias, bet ir dirba laboratorijoje. Jau šį pavasarį bus pradėtas statyti modernus Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras. Ateityje jame dirbs labai daug fizikos studentų. Daugiausia dėmesio bus skiriama naujų medžiagų kūrimui, nanotechnologijoms, išmaniųjų medžiagų paieškai ir charakterizavimui.
Prof. V. Balevičius Jaunųjų tyrėjų vasaros mokykloje
Vadovaujate VU Fizikos fakultetui, dėstote studentams, dalyvaujate įvairiuose mokiniams skirtuose projektuose. Kas skatina dirbti su jaunimu?
Pagrindinis darbo su mokiniais tikslas – sudominti jaunus žmones tiksliaisiais mokslais, papasakoti, ką galima studijuoti, kokios perspektyvos. Darbas su jais mane patį skatina gilintis, domėtis, stengtis. Važinėdamas po mokyklas įsitikinau, kad dažnai mokinių pasirinkimą ir domėjimąsi tiksliaisiais mokslais nulemia juos dėstantys mokytojai. Jei jie sugeba sudominti, mokiniai noriai gilinasi į tiksliuosius mokslus, o vėliau juos studijuoja. Taip pat mokiniams pasirinkti padeda ir jiems skirti projektai, skatinantys daryti mokslinį darbą, domėtis mokslu, būreliai. Kuo anksčiau sužadinamas domėjimasis mokslu, tuo didesnė tikimybė, kad mokinys tinkamai pasirinks studijas, profesiją.
O kaip vertinate Lietuvos jaunųjų tyrėjų galimybes ir mokslo Lietuvoje perspektyvas?
Daugiau galiu kalbėti apie savo studentus. Apie 20 proc. Fizikos fakulteto studentų yra labai talentingi, jų mums gali pavydėti garsiausi pasaulio universitetai. Lankydamasis Europos universitetuose ir mokslinių tyrimų centruose matau, kad talentingų mokslininkų labai trūksta. Ši problema svarbi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Moderniausios laboratorijos bus nieko vertos, jei jose niekas nedirbs. Žinoma, technologijų atžvilgiu Lietuva daug kur vienu kitu žingsneliu atsilieka, nors kai kuriose srityse yra tarp lyderių. Tačiau šiandien mokslininkai turi labai daug galimybių dalyvauti tarptautiniuose projektuose, gilinti žinias užsienio universitetuose ir laboratorijose, o vėliau jas pritaikyti Lietuvoje. Tiksliųjų mokslų studijų kokybė Lietuvoje nėra blogesnė, o gal net ir kur kas geresnė nei daugelyje kitų šalių. Talentingus mokslininkus visur su džiaugsmu sutinka, o tokiai mažai šaliai kaip Lietuva – tai puiki galimybė prisidėti prie pasaulinio lygio mokslinių projektų.
Ką patartumėte, ko palinkėtumėte jauniesiems tyrėjams?
Svarbiausia – atrasti sritį, kuri tikrai domina. Yra posakis: „Jei suradai mylimą darbą, nebereikės dirbti visą gyvenimą.“ Svarbu, kad mokslinis darbas teiktų malonumą, žadintų smalsumą. Manau, tinkamą sritį ir mokslinio darbo idėją galima rasti tik viskuo domintis ir labai daug skaitant. Šiandien informacijos galima ieškoti įvairiose duomenų bazėse, daug įdomių dalykų sužinoti skaitant mokslinius žurnalus.
Prof. V. Balevičius Jaunųjų tyrėjų vasaros mokykloje
Ką veikiate laisvalaikiu? Kokie Jūsų pomėgiai?
Gyvenu kaime, todėl tenka ir namą prižiūrėti, ir malkų prikapoti... Senas mano pomėgis – muzika. Labai mėgstu klasikinį roką ir labai seną itališką estradą. Mėgstu skaityti. Ir stengiuosi bent kartais „išjungti“ mokslinį mąstymą, nes nuolat sprendžiant mokslines problemas gali ir nelaimė nutikti, pavyzdžiui, vairuojant automobilį.
Turite du vaikus. Ar jie taip pat pasirinko mokslinį darbą?
Sūnus pasirinko fiziko kelią, tačiau pasuko ne visai mano pėdomis – jis teorinės fizikos doktorantas. Nors bandžiau sudominti eksperimentine fizika, jis nusprendė tapti fiziku teoretiku. Dukra baigė politikos studijas ir dirba kūrybinį darbą, susijusį su lobizmu.
Ir pabaigai: mokslininkas – tai profesija ar gyvenimo būdas?
Gyvenimo būdas! Tai patvirtintų turbūt kiekvienas mokslininkas. Per fizikų dienas net fakulteto studentai išeina į gatves nešini plakatais su užrašu: „Fizikas – ne profesija, o gyvenimo būdas“.
Ačiū už pokalbį!
Jaunojo tyrėjo nuotraukos