Kaip tapote mokslininku? Kaip ir kodėl susidomėjote astrofizika?

Gimiau, augau ir mokiausi nedideliame miestelyje, kur nebuvo moksliniams tyrimams daryti palankios aplinkos, o mokykloje mokslinė veikla nebuvo itin skatinama, todėl maždaug iki devintos klasės neįsivaizdavau, ką noriu veikti gyvenime... Tačiau mokykloje patiko tikslieji mokslai. Iki pat vidurinės mokyklos baigimo nesupratau, kam reikia rašyti teksto interpretaciją ar esė. Per, pavyzdžiui, literatūros pamokas paslapčia išsitraukdavau iš po suolo astronomijos knygą ir ją skaitydavau. Jei mokytoja tai pastebėdavo ir išvarydavo iš klasės, eidavau skaityti į lauką. Astronomija rimčiau susidomėjau maždaug penktoje klasėje, tuomet jau turėjau savo pirmąjį teleskopą. Pamenu jo atsiradimo istoriją: ieškojau, kur galėčiau jį įsigyti, ir tėvai padėjo ieškoti, klausinėjome mokyklose, tačiau vienam trūko stiklų, kitam dar ko nors... Paieškos buvo nesėkmingos. Todėl teleskopą teko susikonstruoti pačiam. Tuo metu dar nebuvo interneto, informacijos teko ieškoti bibliotekose, užsakyti ir siųstis knygas. Susikonstravęs teleskopą ėmiau stebėti, kas darosi danguje. Visi su kosmosu susiję dalykai buvo beprotiškai įdomūs. Tada dar nemaniau, kad tai bus mano kelias, tačiau kiek vėliau supratau, kad astrofizika – būtent ta sritis, kur noriu dirbti.

Į kokius klausimus bando atsakyti astrofizikai?

Astrofizika – tai mokslas apie Visatos prigimtį, raidą, ateitį ir visa ko vietą joje, įskaitant ir mus. Žodžio sandara atskleidžia šios mokslo srities objektą: astro – tai žvaigždės, Visata, fizika – šių reiškinių tyrinėjimas fizikiniais metodais.

Tai labai perspektyvi, greitai besivystanti ir įdomi mokslo sritis. Juk vis dar negalime tiksliai pasakyti, kas yra Visata, iš ko ji sudaryta, kokiomis savybėmis pasižymi, kaip geriausia ją tirti. Šios srities tyrimams veriasi milžiniškos perspektyvos. Mokslininkai tiria Visatos sudėtines dalis, pavyzdžiui, tamsiąją energiją ir tamsiąją medžiagą. Bet reikia nepamiršti ir kitų, atrodytų, paprastesnių dalykų. Ar tikrai viską žinome apie Saulę, kitas žvaigždes? Juk tiek nedaug yra žvaigždžių, kurias matome ne tik kaip taškelį danguje. Šiandien kuriami nauji teleskopai, kurie gal jau greitai leis pamatyti kai kurių žvaigždžių paviršių, jas analizuoti – tai bus naujas kokybinis astronominių tyrimų šuolis.

Ar pagrindinis astrofiziko darbo įrankis yra teleskopas, o gal kompiuteris?

Pagrindinė astrofiziko, kaip ir bet kurio kito mokslininko, darbo priemonė yra mąstymas. O jau po to – visa kita. Be abejo, tam, kad galėtum pradėti mąstyti, reikia sukaupti informacijos: išmanyti vadovėliuose rašomus dalykus, turėti pagrindinių žinių. Tik susidarius bendrą pasaulio vaizdą galima pradėti gilintis į siauresnę sritį, kolegų mokslinius darbus. Skaitydamas ir analizuodamas mokslinius šaltinius nuolat galvoji, lygini, ieškai sąsajų, keli klausimus, kodėl taip, o ne kitaip, koks geriausias būdas, kokių priemonių reikės, kad išsiaiškintum išsikeltą problemą. Kokia mokslinė problema, toks ir darbo įrankis. Darbo esmė – teorinio pažinimo ir stebėjimo duomenų analizės sintezė. Mąstymas, problemos nustatymas – tai mokslinio darbo pradžia. Toliau reikia ieškoti būdų, kaip atsakyti į rūpimus klausimus. Kitas svarbus dalykas – nuspręsti, kas tau įdomiausia: stebėjimai, teorija ar jų sankirta. Pavyzdžiui, jei domimasi žvaigždžių atmosferomis, išsiaiškinti, kas ir kaip jose vyksta, galima keliais būdais: stebint žvaigždes ir registruojant spektrų ar fotometriniu spalvų pavidalu gaunamą informaciją ir ją analizuojant arba kompiuteriu kuriant teorinius modelius ir sprendžiant lygtis.

Papasakokite apie savo tyrimus, ką jais siekiate išsiaiškinti?

Kartu su doktorantais dirbame dviem kryptimis. Pirmoji – tiriame žvaigždžių atmosferas ir jose vykstančius reiškinius ir aiškinamės galimybes juos analizuoti remiantis informacija, kuri ateina su šviesa. Antroji – tas žinias, atmosferos modelius taikome žvaigždžių populiacijoms tirti ir tam, kad suprastume, kaip susiformavo mūsų ir kitos galaktikos.

Pastaruoju metu tyrinėjame žvaigždžių viršutinius sluoksnius – atmosferas. Naujausios kartos hidrodinaminiais modeliais tiriame žvaigždes, kurios vadinamos raudonosiomis milžinėmis. Tokia žvaigžde kada nors taps ir Saulė, kai centrinėje jos dalyje baigsis vandenilis ir ji išsipūs. Šie tyrimai atskleidžia daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, galima modeliuoti žvaigždės paviršių, pamatyti, kaip ji iš tikrųjų atrodo. Šie tyrimai atskleidė, kad yra žvaigždžių, kuriose susidaro didesnių nei Saulėje granulių – dėl konvekcijos susidariusių žvaigždžių paviršiuje matomų struktūrų. Tai nauji ir įdomūs dalykai, kurių neįmanoma gyvai pačiupinėti ir pamatyti, tačiau jie palieka savo pėdsaką žvaigždės spektre. Taip pasitelkiant teorinį modeliavimą ir stebėjimus galima analizuoti, kas visa tai yra ir kaip vyksta.

Ar Jūsų mokslinis darbas paženklintas atradimais?

Žodis „atradimai“ skamba labai pompastiškai. Tai tik maži žingsneliai į priekį stengiantis suprasti, kas yra Visata, kaip ji atsirado, kokie procesai joje vyksta ir kt. Mokslininko darbas – tyrimai. Mes nuolat bandome sužinoti ir pasakyti ką nors naujo. Visa tai galiausiai apibendriname moksliniuose straipsniuose. Todėl kiekviename straipsnyje paskelbiamas mažesnis ar didesnis atradimas.

Kaip atrodo mokslininko darbo diena ir kuri mokslinio darbo dalis Jums labiausiai patinka?

Jei reikėtų apibūdinti savo darbo dieną vienu žodžiu, sakyčiau – chaotiška. Dirbu su keturiais doktorantais ir keliais jaunesniais studentais. Nemažai laiko trunka aptarti jų daromus darbus. Aišku, tenka daug galvoti, tik taip darbai gali judėti į priekį, kasdien ko nors išmoksti, sužinai. Dalį laiko skiriu mokslinių projektų administravimui, dėstymui universitete. Geri buvo laikai, kai buvau doktorantas ir vienintelis mano rūpestis buvo paties daromi moksliniai tyrimai. Dabar tenka užsiimti daugybe kitų darbų, tačiau tai neišvengiama.

Kas labiausiai patinka? Mąstyti apie mokslinių tyrimų problemas ir ieškoti jų sprendimo būdų. Neatsiejama šių paieškų dalis yra literatūros skaitymas, kitų mokslininkų darbų analizė, hipotezių tikrinimas. Su doktorantais dirbame drauge, todėl džiugina, kai jų darbas duoda gerų rezultatų. Apskritai, darbas su doktorantais ir kolegomis mokslininkais iš kitų šalių labai įdomus. Tai skatina dirbti ir padeda nesutrikti, kai jautiesi atsitrenkęs į sieną, o to moksle išvengti kartais nepavyksta. Būna, kad rankos nusvyra ir nebežinai, kaip išspręsti problemą. Tada kartais rasti sprendimo būdą padeda bendravimas su kitais. Mokslininkai būtinai turi dalyvauti konferencijose, nes ten gali pamatyti, kaip dirba kiti, sužinoti, ką jie mąsto, įvertinti savo atliekamus mokslinius tyrimus, pabendrauti su kolegomis.

Mokslui žavesio suteikia ir laisvė. Laisvė daryti tai, kas įdomu, ieškoti geriausių sprendimo būdų. Dirbdamas mokslinį darbą gali daryti tai, kas tau atrodo geriausia, protingiausia ir įdomiausia.

Turite nemažai mokslinio darbo užsienio šalyse patirties, papasakokite plačiau.

Teko dirbti Švedijoje, Japonijoje – tai puiki patirtis. Manau, kiekvienas mokslininkas, ypač kol jaunas, turi padirbėti svetur. Tai galimybė plėsti mokslininko akiratį, pamatyti, kaip dirbama kitur, susipažinti su naujais žmonėmis, atrasti naujų darbo metodų, įgyti patirties, įgūdžių, atrasti naujų idėjų. Pakliuvęs į kitą aplinką išmoksti nepaprastai daug, ne vien tik kaip mokslininkas, bet ir kaip žmogus. Pamatai, kad pasaulis yra didelis ir įvairus, imi lanksčiau mąstyti. Japonijoje iš viso praleidau ketverius metus. Pirmą kartą nuvažiavau 1998 metais. Viskas kitaip – žmonės, kultūra, bendravimo būdas, maistas. Ta įvairovė ir kitoniškumas padeda ištrinti provincialumą. Pamenu, kai Japonijoje nuėjus pavakarieniauti su kolegomis atnešė dar krutančią žalią žuvį, pirmą kartą atsisakiau net paragauti, nors mane įtikinėjo, kad tai nepaprastai skanu. Vėliau tokią žuvį aš valgiau ir tai nebeatrodė nei labai keista, nei neįprasta.

Šių dienų astronomui nebūtina pačiam sėdėti prie teleskopo, todėl didelio skirtumo, kurioje pasaulio vietoje esi, nėra. Pavyzdžiui, pats nevažiuoji atlikti stebėjimų į Europos pietinę observatoriją, bet teiki paraišką, būtiną stebėjimo laikui gauti. Joje išdėstai savo argumentus: mokslinę problemą, jos sprendimui reikalingas priemones, tyrimo metodus, hipotezes. Vėliau remdamasis stebėjimų rezultatais darai savo mokslinius tyrimus. Kita vertus, Lietuva yra maža šalis, astronomijos srities mokslininkų nėra daug ir mes negalime turėti tokio astronomijos instituto kaip, pavyzdžiui, Japonijoje. Didžiausias darbo didelėje institucijoje pranašumas – darbinga atmosfera, galimybė aptarti įvairiausias problemas su kitais specialistais.

Šiandien vis dėlto dirbate Lietuvoje. Kodėl?

Nes sėkmingai dirbti galima ir Lietuvoje. Su kolegomis galima bendradarbiauti ir virtualiai, rūpimus klausimus greitai aptarti naudojant „Skype“ ar elektroniniu paštu. Šiandien atstumas nebėra labai svarbus.

Lietuva, kaip ir, pavyzdžiui, Danija, Olandija, neturi didelių teleskopų. Žinoma, yra Molėtų astronomijos observatorija, kur galima atlikti kai kuriuos tyrimus. Bet šiandien dažniausiai tyrimai atliekami ten, kur daugiau giedrų naktų, stabilesnė atmosfera, geresnės meteorologinės sąlygos. Turint gerą idėją, reikia pateikti paraišką stebėjimų laikui gauti. Jei numatomi tyrimai pripažįstami naujais ir svarbiais, gali dirbti taip, kaip dirba japonai, vokiečiai ar prancūzai.

Ką manote apie Lietuvoje atliekamų astrofizikos tyrimų lygį?

Lietuvoje dirba kelios astrofizikų grupės. Jų darbai nė kiek ne prastesni, nei kitų šalių mokslininkų. Manau, kad šiose grupėse jaunieji mokslininkai gali save sėkmingai realizuoti. Mano nuomone, Lietuvoje mokslininkai gyvena šiltnamio sąlygomis. Daugelyje užsienio šalių doktorantūros studijas baigęs jaunas mokslininkas iškart turi ieškoti darbo vietos, projektų finansavimo šaltinių. Pas mus dažniau pasitaiko, kad sėkmingai mokslinį darbą dirbęs doktorantas gali tikėtis iškart turėti darbo vietą.

Esate vertinęs mokinių mokslinius darbus, taip pat dėstote universitete. Kaip vertinate Lietuvos jaunųjų tyrėjų galimybes ir mokslo Lietuvoje ateities perspektyvas?