Matas Navickas – jaunasis tyrėjas, 2014 m. ES jaunųjų mokslininkų konkurse Varšuvoje apdovanotas trečiąja vieta – tai vienas aukščiausių įvertinimų Lietuvos istorijoje. Džiaugiamės, kad Matas sutiko pasikalbėti apie tai, ką veikia šiandien, kokią reikšmę jo gyvenime turėjo konkursas, ar tyrėjui lieka laiko kitiems pomėgiams ir ką jis patartų šiandien tik pradedantiems žengti mokslinio darbo keliu. Kviečiame skaityti!

Kaip klojosi Tavo studijų ir karjeros kelias po mokyklos: kur ir ką pasirinkai studijuoti, kodėl?

Baigęs mokyklą rinkausi tarp Lietuvos ir užsienio universitetų. Iš anksto nebuvo galimybės susipažinti su studijų kokybe bei programomis, todėl sprendimą priimti buvo ganėtinai sunku. Galiausiai pasirinkau ir įstojau į molekulinės biologijos programą Lietuvoje. Tačiau po gana trumpo laiko nutraukiau studijas, nes jos neatitiko mano lūkesčių. Laisvų metų laikotarpiu veltui laiko neleidau ir įgyvendinau vieną iš svajonių padirbti LSMU Traumų ir skubios pagalbos centre, Skubios pagalbos skyriuje. Iš arti susipažinau su skubia medicina ir reanimatologija, susidūriau su įvairiausiomis situacijomis, kurios pakeitė požiūrį į gyvybę – dabar pagalbos suteikimas mirštančiam neatrodo toks tolimas dalykas, koks buvo prieš tai. Taip pat pradėjau kraustytis ir kurti laboratoriją viename iš verslo inkubatorių.

Po to įstojau į farmakologijos studijas Jungtinėje Karalystėje ir rudenį išvykau studijuoti. Šį kartą lūkesčiai pasiteisino ir programa likau patenkintas, taip pat galėjau pasirinkti specifinę sritį, kurios norėjau – vaistų kūrimo farmakologiją. Lietuvoje tokios programos nebuvo. Farmakologija įdomi tuo, kad tai kūrybinis procesas, apimantis kitas mokslo sritis, reikalingas rezultatui pasiekti, tokias kaip ląstelės biologija, molekulinė biologija ir t. t., kuriose dirbau prieš tai. Žinojau, kad savo karjeros netęsiu akademinėje aplinkoje, toliau studijuoti magistrantūros ir doktorantūros neketinau, mano tikslams ir darbams įgyti diplomą nebuvo svarbu, todėl laiką investavau į laboratorijos vystymą.

Kokia veikla ir tyrimais užsiimi šiuo metu? Kodėl pasirinkai būtent šią sritį ir kuo įdomus tavo darbas?

Esu įkūręs startuolį „Farmakologijos ir vaistų kūrimo laboratorija“. Šiuo metu kuriu vaistus ir genų terapijos technologijas mitochondrijų apsaugai išeminių ir neurodegeneracinių ligų gydymui. Mitochondrijos ląstelėse reguliuoja daug procesų, todėl jų „sveikata“ nulemia ląstelės likimą. Didžioji dalis ligų atsiranda dėl mitochondrijų disfunkcijos ar sukeltų pažeidimų, todėl tai svarbus farmakologinis taikinys. Šios organelės mane žavėjo nuo vaikystės, dabar džiaugiuosi galėdamas savo ateitį sieti su jomis. Pagrindinės sritys, kuriose specializuojuosi, yra smegenų ir širdies išemijos / reperfuzijos sukelti pažeidimai bei Parkinsono liga. Šiuo metu vystau in vitroišemijos ir Parkinsono ligų modelius, kuriuos naudojame tikrinant aukšto našumo aktyvumą siekiant aptikti aktyvius junginius. Taip pat aiškinamės pagrindines ligos mechanizmų detales bei taikinius, kurie padėtų sukurti tikslias terapijas. Laboratorijoje naudojame įvairias ląstelių linijas, atliekame indukuotų žmogaus pluripotentinių kamieninių ląstelių diferenciaciją, dirbame su CRISPR-Cas9, įvairiomis genų slopinimo sistemomis. Vykdome  tėkmės citometrijos, ląstelių vaizdinimo tyrimus, taip pat didžiąją dalį proteomikos darbų.

Farmakologija yra labai įdomi sritis, leidžianti vykdyti fundamentinius tyrimus, kurie greitai virsta į taikomuosius, su galimybe juos komercializuoti, nes galutinis kūrinys dažniausiai būna vaistas. Mane žavi galimybė stebėti, kaip gyvybė reaguoja į sukeltus stimulus, analizuojant ląstelėse vykstančius procesus. Seniau dirbdamas augalų biotechnologijos srityje dariau panašius dalykus, bandėme obelyje sureguliuoti procesus, kad ji žydėtų. Augalas, paveiktas augimo reguliatoriais, pradeda žydėti, o ląstelės, paveiktos vaistais, rodo, kaip mitochondrijos perduoda signalą.

Be asmeninių veiklų, dirbu mokslo darbuotoju kompanijoje „Thermo Fisher Scientific“. Vystome ląstelių terapijos sistemoms skirtus augimo faktorius pagal Geros Gamybos Praktikos (GGP) reikalavimus, mūsų komanda atsakinga už analitinių / biologinio aktyvumo metodų kūrimą ir pritaikymą. Taip pat teko padirbėti su baltymais, dabar naudojamais COVID-19 vakcinų gamybai. Drauge dirbo daug žmonių ir buvo ganėtinai keista suvokti, kad nuo to, kaip greitai viskas bus padaryta Vilniuje, priklausys, kaip greitai pasaulis turės vakcinas. Industrinio mokslo sritis labai skiriasi nuo mums įprastos tyrimų mokslo srities. Tai kitokia patirtis, kuri galbūt ateityje pravers.

Apskritai, gyvybės mokslai yra plati sritis su daug specializacijų, tačiau mokslinio darbo principai yra labai panašūs. Pagrindiniai dalykai, kuriuos daro mano profesijos žmonės – tai klausimų kėlimas ir atsakymų ieškojimas. Skamba gal nuobodžiai, bet tai yra be galo įtraukiantis ir niekada nesibaigiantis procesas. Rasti atsakymus padeda eksperimentinis dizainas ir planavimas, nuo kurio priklauso, ar pavyks rasti atsakymą ar ne. Realybėje visko yra daug, todėl reikia nemažai laiko, kad pasirinktum tik svarbiausius dalykus, o tada sieki optimizuoti procesus ir po truputį tobulėti. Mokslinio metodo modelis veikia, tik jo veiksmingumas ir sėkmė priklauso nuo to, kaip sugebėsi suplanuoti eksperimentus, kurie leis patikrinti iškeltas hipotezes. Labai svarbu išsiugdyti supratimą ir gebėti į dalykus žiūrėti globaliai bei numatyti sąveikas ir kas kam gali daryti įtaką. Žinoma, vienas svarbiausių dalykų yra duomenų analizė, į kurią dažnai pasižiūrima atmestinai, tačiau tik teisingai parinkti analizės metodai leis rasti atsakymus, o dar geriau, kai kiekvienam eksperimentui yra pritaikomi jam būdingi matematiniai modeliai. Tai yra sudėtingi procesai, kurių gyvybės mokslų specialistams išmanyti nebūtina, tačiau reikia gebėti žinias taikyti ir bendradarbiauti su specialistais, dažniausiai tai – sėkmingų rezultatų kelias.

Kas šauniausia ir kas nuobodžiausia tyrėjo darbe?

Kaip ir kitos veiklos, taip ir mokslinė turi šaunių ir nuobodžių dalykų. Šaunu yra tai, kad turime galimybę pamatyti visiškai kitą pasaulį žvelgdami į ląstelėse vykstančius procesus ar į Marso panoramas. Aplinka atrodo kitaip, kai į ją žvelgi iš „mokslinės“ pusės. Kartais mokslininkai turi galimybę pamatyti dalykus, kurių dar niekas nėra matęs pasaulyje, ir tai tampa moksliniais atradimais. Įsivaizduojate, koks neįprastas jausmas sužinoti, kad tai, ką pastebėjai, yra visiškai nematytas ir neaprašytas dalykas? Aš labai žaviuosi kitų sričių mokslu ir žinovų indėliu, pavyzdžiui, kuriant instrumentus gyvybės mokslams. Pagaminamas per 100 kg sveriantis instrumentas su lazeriais, optika, šaldomais detektoriais ir pan. tam, kad galėtume pamatyti ląstelėse esančias mitochondrijas ir jų dinamiką. Mažas, plika akimi nematomas struktūras. Tam užtektų ir paprasto mikroskopo, bet norint išgauti daugiau informacijos, reikia sudėtingesnių sprendimų. Kaip pavyzdį norėčiau pateikti neseniai parodytą Marso visureigio nusileidimo įrašą. Jau vien dėl to įrašo sukeltų emocijų atrodo, kad visas darbas ir investicijos atsipirko, net jeigu visureigis staiga sugestų ir misija žlugtų. Žinoma, negalima lyginti to, ką gali daryti kas dieną su vaizdo įrašu iš Marso, kuris pasirodo pirmą kartą per daugelį metų, bet panašiai yra ir su ląstelių vaizdais, kai po 12 valandų vaizdinimo pasižiūri įrašą, kas jose vyko, ką jos veikė tą laiką – įspūdinga, keli vaizdai parodo, kad laikas nebuvo iššvaistytas veltui. Tikriausiai gerų dalykų sąrašas nesibaigtų dar ilgai, nes gera domėtis, kur mes gyvename, ir susipažinti su šia aplinka. Ir aišku suvokti, kad moksliniai darbai padeda kitiems.

Dažniausiai pateikiami atradimai ir rezultatai visus džiugina, tačiau po jais slypi labai ilgas ir sunkus darbas. Nuobodžiausia pasidaro po keleto eksperimentų, kai juos pradedi kartoti dešimtis kartų vis kažką pakeisdamas. Taip pat vargina ilgos inkubacijos, tie patys duomenys, nesėkmingi eksperimentai, kilusios smulkios problemos, sugadinančios kelių dienų ar savaičių darbą, bemiegės naktys ir pan. Bet tai yra visiškai normalus mokslinio darbo procesas, todėl reikia prie to priprasti ir sulaukti, kol pavyks gauti norimus duomenis. Skaičiai, kuriuos nori matyti, atperka visas pastangas.

Kaip ir ar prie Tavo dabartinės veiklos prisidėjo ES jaunųjų mokslininkų konkursas ir kitos Jaunojo tyrėjo veiklos?

Prieš atsakydamas į šį klausimą, norėčiau labai nuoširdžiai padėkoti visiems, kurie kūrė šį projektą, skyrė laiką mums, augino mus, ir žmonėms, su kuriais kartu augome. Sąrašas visų, prisidėjusių prie mano kaip mokslininko auginimo, yra labai ilgas, nuo šeimos ir draugų iki mokslininkų ir projekto kūrėjų. Jaunojo tyrėjo veiklos nukreipė teisinga linkme, leido sutikti žmones, su kuriais augome, renginiai mums buvo tapę tradicija. Visi skirtingi, visi vieni kitiems padedantys ir papildantys. Vėliau atsirado pažintys su mokslininkais, kurie labai noriai padėjo visais klausimais, darbai įvairiose laboratorijose.

Jaunojo tyrėjo veiklos suteikė visas galimybes jaunam žmogui pabūti tikro mokslo aplinkoje, dirbti laboratorijose kartu su ekspertais. Viskas prasidėjo nuo Jaunojo tyrėjo vasaros mokyklos ir pažinties su prof. V. Vansevičiumi, kuriam parodžiau prieš tai darytą darbą su sprigėmis. Mano pusseserė studijavo augalų biotechnologiją ir visada nusiveždavo į laboratoriją, kurioje kartu su ja mokiausi ir aš. Tada buvau supažindintas su prof. V. Mildažiene, kuri nukreipė pas dr. S. Kuusienę, jos laboratorijoje ir pradėjau darbuotis. Išgryninome idėją ir pradėjome vykdyti darbus. S. Kuusienė išmokė labai daug dalykų, į mane žiūrėjo ne kaip į mokinį, kuris nori kažką daryti dėl papildomo dešimtuko, o kaip į rimtai nusiteikusį studentą. Tai buvo pirma patirtis dirbant su sumedėjusiais augalais in vitro kultūrose. Taip atsirado 4 metus trukęs projektas, kurio kiekvienų metų dalį pristatydavau ESJMK. Paskutinius metus darbavausi prof. V. Stanio laboratorijoje, kurioje identifikavome žydėjimo inicijavimo geną.

Kiekvienas dalyvavimas konkurse ir ruošimasis jam tobulino įvairias asmenines kompetencijas – kaip rašyti mokslinį darbą, jį pristatyti ir bendrauti su ekspertais. Prof. V. Vansevičius paskyrė daug laiko konsultacijoms, kaip teisingai pateikti duomenis, rašyti darbus, ir motyvuodavo išsakydamas labai reikalingą kritiką. Visi šie žmonės suteikė neįkainojamos patirties, kuri man labai padėjo tęsti savo mokslinę karjerą. Be šio konkurso tikriausiai būtų neįmanoma prieiti prie tokio mokslo ir galimybių, kurias turėjau aš. Kadangi Lietuva maža ir įvairių sričių akademinėje aplinkoje dauguma vienaip ar kitaip susiję, besiplečiant pažinčių ratui tenka gyva galimybė pabendrauti su autoritetais, pažįstamais tik iš publikacijų, paprašyti pagalbos, patarimų. Tai labai graži kultūra, kai aukšto lygio mokslininkai priima mokinius ir stengiasi juos vesti į priekį.

Žinoma, sutikau ir savo amžiaus žmonių, su kuriais augome. Povilas Kavaliauskas, Dobilė Minkutė, Edgaras Skorulskas, Rimvilė Prokarenkaitė ir daugelis kitų kūrė motyvuojančią aplinką. Povilas daug padėdavo, keisdavomės reagentais, patirtimis. Šie žmonės lieka visam gyvenimui. Man pasisekdavo būti tarp žmonių, kurie tapdavo šeima – tiek visa mūsų laida mokykloje, tiek ESJMK dalyviai.

Koks projekto „Malus x robusta“ pražydinimas in vitro kultūroje“, su kuriuo atstovavai Lietuvai ES jaunųjų mokslininkų konkurse ir buvai apdovanotas trečiąja vieta, likimas?

Per ketverius darbo metus pavyko pasiekti visų norimų projekto tikslų, todėl vėliau atsiradus kitiems prioritetams jis nebuvo tęsiamas. Esu šiek tiek pergalvojęs visą projekto esmę ir iš tiesų patobulinus atliktus tyrimus, sukurta technologija turi galimybę būti komercializuota. Būtinai reikėtų atlikti rinkos tyrimus ir išsiaiškinti tokio dalyko poreikį, tačiau tam reikia daug laiko, kuris šiuo metu paskirtas vaistų kūrimui. Bet augalai neužmiršti, taip pat dalyvauja tam tikruose vaistų kūrimo etapuose, todėl galimybė tęsti darbus visada yra.

Kas Tave įkvepia gyvenime ir profesinėje veikloje?

Gyvenime įkvepia galimybės, kurias turime, ir žinojimas, kad jomis galima pasinaudoti. Gyvename tik kartą, tikriausiai be jokios prasmės, todėl tą prasmę reikia susikurti. Mano tikslas yra susipažinti su aplinka, kurioje gyvenu, kol turiu tokią galimybę. Nuo vaikystės esu stebėtojas, stebiu aplinką, gamtą ir kiekvieną kartą ji mane stebina. Mes, žmonės, esame labai mažytė dalis visumos, bet kol kas vieninteliai turintys tokį intelektą iš visų rūšių. Nežinome, ar kitos gyvybės rūšys turi tokį norą pažinti, bet aš juo naudojuosi ir tai yra kasdienis įkvėpimas.

Yra daug žmonių, kurių pasiekimai žavi. Kiekvienas, tiek mažas, tiek didelis pasiekimas žavi, kadangi jie yra pastangų rezultatas. Negalėčiau įvardinti vieno ar kelių mokslininkų darbų, kurie išskirtinai sužavėjo. Visi jie ypač svarbūs mokslui ir mūsų ateičiai. Žinoma, daugiausiai emocijų sukelia, kai artimoje aplinkoje esantys žmonės įgyvendina savo tikslus, padaro atradimus.

Galėčiau išskirti nebent gyvybės mokslų tyrimus, vykdytus 1970–1990 metų laikotarpiu. Atradimai ir įrankiai bei kūrybiškos situacijos, kuriomis mokslininkai išsprendė gamtos paslaptis, įkvepia ir motyvuoja. Stengiuosi ir savo darbuose tarp visų naujų įrankių nepamiršti „old school“ metodų, nes jie labai universalūs ir suteikia laisvės. Pastebiu, kad mokslas tampa labai sintetinis ir pririštas prie komercinių rinkinių, instrumentų ir pan. Tarkim, vietoj reikiamo buferio, kurį galėtum pasiruošti pats, naudoji komercinį buferį A, kurio sudėties nežinai ir negali keisti jokios eksperimentinės sistemos. Todėl stengiuosi neprisirišti prie tokių dalykų, nes tai riboja kūrybiškumą. Šis sintetinis mokslas yra patogus monotoniškose situacijose, kai reikia taupyti laiką ir atlikti paprasčiausias procedūras.

Kokią vietą Tavo gyvenime apskritai užima mokslas? Ką veiki laisvalaikiu?

Gyvenimas susiklostė taip, kaip ir norėjau – mokslas užima 99% mano veiklos. Čia nėra vien tik profesija, tai yra gyvenimo būdas. Smegenys visada užimtos eksperimentų planavimu, galvojimu, ką galima pakeisti, padaryti kitaip. Moksliniai straipsniai, tendencijų moksle sekimas, nuolatinis mokymasis ir gamtos pažinimas.

Taip pat nuo jaunų dienų domiuosi reivo kultūra ir elektronine muzika, su draugais dalyvauju tokio pobūdžio vakarėliuose, kartais būna ir pogrindinių, kuriuose labai tiksliai atkuriama atmosfera ir muzika, vyravusi ankstyvaisiais 1990 metais, pažengus acid techno stiliaus muzikai. Nekalbu apie populiarius klubus ir jų muziką bei visur vartojamą žodį „reivas“, tai yra labai specifinio laikotarpio ir stiliaus kultūra, kuri dabar labai retai sutinkama. Taip pat kuriu įvairių trance, techno ir core stiliaus atmainų muziką naudodamas analoginius ir skaitmeninius sintezatorius. Tai irgi tam tikras mokslas. Visada laikausi teiginio, kad mokslas yra menas ir menas yra mokslas, nes visur svarbiausia kūrybinis procesas, tik metodai ir rezultatai kitokie.

Kokios asmeninės savybės labiausiai padeda, o kokios trukdo mokslinėje veikloje?

Labiausiai padedanti savybė – visada noras kažką sužinoti, ypač ko nors prireikus atliekant mokslinius darbus, tada net ir labai sudėtingus dalykus pavyksta pritaikyti. Esu labai kritiškas sau, rezultatams ir eksperimentų planams, niekada nevertinu gautų rezultatų teigiamai, kol tikrai neišsiaiškinu, kad jie teisingi. Tai atima labai daug laiko, bet kitu atveju galima greitai nudegti, nes iš pirmo žvilgsnio rezultatai atsako į iškeltus klausimus, tačiau tie atsakymai dažniausiai būna klaidingi. Nebijau rizikuoti, nors dažniausiai ta rizika pasireiškia neigiamai, tačiau reti, bet teigiami rezultatai viršija lūkesčius. Ir visada sau keliu labai aukštus reikalavimus, vadovaujuosi arba gerai, arba nieko principu ir prie kiekvienos smulkmenos praleidžiu daug laiko, kol ji atrodo kokybiška ir tampa verta dėmesio.

Turiu daug blogų savybių, kurios trukdo. Viena didžiausių – nemoku, neprisiverčiu dirbti su tuo, kas neįdomu ar nebus pritaikoma. Tikriausiai tai dar viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau netęsti tolimesnių studijų, nes programose daug dalykų, kurie tiesiog neįdomūs ar pasenę ir per prievartą švaistyti laiko nenoriu. Taip pat dažnai išsikeliu per daug ambicingus tikslus, kurių negaliu įgyvendinti, tačiau iš to randasi labai įdomi patirtis ir dažniausiai išeina neblogų dalykų, tai kaip ir visai gera savybė J.

Ką patartum mokiniams, kurie svarsto imtis tiriamosios veiklos mokykloje? Kokia buvo Tavo sėkmės formulė?

Patarčiau drąsiai imtis ir be ilgų svarstymų daryti. Svarbiausia to tikrai labai norėti ir iš to nesiekti naudos sau – jeigu rūpi tik papildomas pažymys ar balas stojant į universitetus, tai toli su tokiu požiūriu sunku nueiti. Manau, kad noras ir pasiryžimas paaukoti daug laiko ir kitų išteklių  yra pagrindiniai dalykai, vedantys į priekį. Reikia pradėti kuo anksčiau, jei tik yra galimybė, ir kiek žinau, šią galimybę puikiai suteikia Jaunojo tyrėjo veiklos. Nes patirtis yra geriausia mokykla. Įsivaizduokite, kokia ji tikra dalyvaujant ESJMK, kur tavo darbą, atliktą pasitelkus dar gana kuklią patirtį, vertina ekspertai, kurių patirtys kauptos dešimtis metų. Konkurso metu nerizikuoji, nes niekas neparašys blogo pažymio, neišmes iš universiteto ar neatims stipendijos. Taip pat – kuo anksčiau patiriamas visko žinojimo sindromas, tuo mažiau gėdos ateityje. Manau, daugumai pažįstamas jausmas, kad tam tikrame etape jau viską žinai, esi specialistas ir pan. Toli gražu taip nėra ir niekada nebus. Kuo didesnė patirtis, tuo mažiau žinai. Apibendrinant, tai, ką darai, turi būti įdomu, turi labai norėti, nebijoti nesėkmių ir kritikos, pasiryžti daug dirbti ir nesitikėti visko greitai. Tai pagrindiniai dalykai, kurie padės pasiekti tikslų.

Aš nelaikau savęs sėkmingu ar kažko pasiekusiu. Ką turiu sukūręs dabar, yra 11 metų darbo rezultatas, nes toks mano gyvenimo būdas ir man tai nuoširdžiai patinka. Į ESJM konkursą ir savo projektą žiūrėjau labai rimtai, tai nebuvo tiesiog vienas iš konkursų ar mokyklinių konferencijų, aš vertinau ir tikėjau savo darbu. Mano pagrindinis tikslas nebuvo užimti prizinių vietų ar išvažiuoti atstovauti Lietuvai, didžiausias laimėjimas yra patirtis. Tarptautiniame etape susipažinau su žmonėmis beveik iš viso pasaulio, taip pat komisijos pirmininkas netikėtai padovanojo termociklerį – man pirmą ir tokį svarbų instrumentą, labai prisidėjusį prie ateities planų.  Aišku, smagu, kai darbą ir pastangas įvertina, tačiau iš to kyla problema, kaip tas įvertinimas nuskamba visuomenėje. Dažnai formuluojama, kad įvyko mokslą keičiantis atradimas, nors iš tiesų tai yra normalus tiriamasis darbas su gautais rezultatais, niekuo nesiskiriantis nuo kitų. Toks darbų ir laimėjimų išaukštinimas verčia pasijusti kiek nemaloniai. Bet aš tikėjau, norėjau ir pasiekiau savo tikslą, taip pat kaip ir kiti. Nieko nėra neįmanomo, jei esi pasiryžęs dėl to dirbti. Kokį nors rezultatą vis tiek pavyks pasiekti.

Kokie Tavo ateities planai ir tikslai? Kaip save įsivaizduoji, tarkime, po penkerių metų?

Kol kas ateities planai yra toliau dirbti kuriant vaistus ir vystyti šią sritį, auginti laboratoriją Lietuvoje. Didžiausias tikslas yra sukurti vaistą ir genų terapijos technologiją, kurie sėkmingai užbaigtų klinikinius tyrimus ir būtų taikomi praktiškai. Tai yra labai ambicingas tikslas, bet įmanomas. Po penkerių metų save įsivaizduoti gana sunku, tikriausiai būsiu toks pat – su miego trūkumu ir tamsiais paakiais ir gal sukūręs veikiančius vaistų prototipus J.

Ačiū už pokalbį!

_{Nuotraukos iš M. Navicko asmeninio albumo ir V. Kalaimaitės}